Dėl brandžių medynų (ypač šlapių) gausėjimo ir jų struktūros gerėjimo pamažu gerėja su tuo susijusios retosios floros būklė. Stabiliai laikosi ar pamažu gausėja stačiojo atgirio, aukštosios gegūnės, širdinės dviguonės, raistinės viksvos populiacijos. Geros sąlygos išlieka drėgmiamėgėms samanų rūšims. Šiai grupei priklauso dauguma saugomų samanų rūšių.

Dėl sausų laukymių, pamiškių, smėlynų užaugimo, eglių prieaugio ir plitimo pušynų pomiškyje ir antrame arde pastebima termofilinių rūšių nykimo tendencija. Rezervato gyvavimo laikotarpiu išnyko didysis šilokas, gali būti išnykęs aitrusis šilokas, didžioji kelerija. Išnykimas gręsia pievinei šilagėlei, bloga vėjalandės šilagėlės, šakotojo šiaudenio, miltinės meškauogės būklė. Praktiškai nėra atvirų smėlynų augalijos bendrijų (šepetukynų, kelerijynų ir kt), nors rezervate vyrauja smėlio dirvožemiai.

Pelkių augalijos būklė gana stabili, tačiau dėl pasikartojančių sausrų suaktyvėjo sumedėjusios augalijos augimas. Pastebimas atvirų pelkių plotų mažėjimas, galintis nulemti floros įvairovę. Dėl tarpinių pelkių užaugimo kritiškoje būklėje atsidūrė pelkinės uolaskėlės populiacija.

Natūralios pievos labai svarbios biologinės įvairovės išsaugojimui. Deja be žmogaus priežiūros – šienavimo ir ganymo – jos praktiškai neišsilaiko. Didesni rezervato pievų plotai yra ties Eičių kaimu, buvusio Beržynės kaimo vietoje bei Viešvilės vidurupio slėnyje. Įvedus rezervatinį režimą, jų plotai gerokai sumažėjo dėl užkrūmijimo ar užpelkėjimo. Laukiniai žvėrys pajėgūs išlaikyti tik nedidelę dalį atvirų pievinių žolynų. Dėl pievų degradavimo ir užaugimo išnykimas gresia retoms reiklesnėms jų rūšims: miškinei glindei, vienalapei driežlielei, pieviniam vingiriui, paprastajai gyvatžolei, šerialapiui vikšriui, pievinei miegalei, hartmano viksvai ir kt. Nuo rezervato įkūrimo išnyko pelkinė mandrauninkė, paprastasis varpenis, blusinė viksva. Kritiškoje būklėje atsidūrė etaloninė šerialapinio vikšryno bendrija, įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.

Dabartinėje rezervato teritorijoje hidrologinis režimas praeityje beveik nebuvo reguliuojamas. Pirmą ryškesnį poveikį režimui, matyt, turėjo dar praeitame amžiuje pietine Artosios dalimi, per Didžiąją plynę, nutiestas Kastinkelis. Dabar šis istorinės vertės objektas gerokai apiręs ir didesnio hidrologinio poveikio nebeturi. Ryškesnį poveikį pelkės hidrorežimui turi daug vėliau per Gličio raisto šiaurinį kraštą sukastas kelias bei ištiesintas iš Gličio ežero ištekantis upelis. Dėl šio dabar jau nenaudojamo kelio griovių ir nukritusio ežero vandens lygio poveikio rytinė pelkės dalis iki šiol regresuoja. Antropogeninis poveikis ryškesnis Ištakos upelio aukštupiui, į kurį patenka Laukesos gyvenvietės nuotekos.


Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato direkcija
Eičių kaimas, Gaurės sen.
LT-73141 Tauragės raj.
Tel. 8 446 41445, faks. 8 446 41514
El. paštas: vie.rez@viesvile.lt