Pagrindinę rezervato dalį užima Artosios-Didžiosios Plynės pelkė, kurios plotas – apie 1300 ha. Tai netaisyklingos formos ir labai margos struktūros masyvas. Didžiausią plotą užima Artosios aukštapelkė (430 ha). Tai vakarinio tipo aukštapelkė, kuriai būdingas iškilus reljefas su pastebimais šlaitais. Vidurinę dalį užima plynė, kurioje tarp retų neūžaugų pušelių želia viržiai, kupstiniai švyliai, balžuvos. Praplaišose ir duburiuose telkiasi baltųjų saidrų, saulašarių, kiminų bendrijos. Artoji – labiausiai į vakarus nutolusi pelkė, kur aptinkama Raudonosios knygos rūšis – kupstinė kūlingė. Čia taip pat gyvena keletas dirvinių sėjikų porų. Tai saugoma ir nykstanti paukščių rūšis, nes jiems reikalingos atviros aukštapelkinės plynės, kurių vis mažėja dėl durpynų eksploatavimo ir pelkių sausinimo. Pavasarį aukštapelkėje triukšmingas tuoktuves kelia tetervinai.

Einant nuo plynės link pakraščio pušelės didėja ir tankėja, kol virsta gailiniu pušynu. Jame tvyro svaiginantis gailių kvapas. Tolimąją šiaurę primena tekšių sąžalynai, vidurvasarį sunokinantys oranžines ypatingo skonio uogas. Vietiniai gyventojai jas vadina palvėmis.

Į vakarus nuo Gličio ežero tęsiasi nemaža aukštapelkė. Didelę jos dalį sudaro gailinai pušynai. Viduryje pušelės gerokai išretėja ir sumažėja, tačiau atviros plynės kaip Artojoje nėra. Augdama aukštapelkė pamažu spaudžia ežerą, kurio vakarinis krantas dėl susidariusio kimininio liūno yra neprieinamas.

Iš rytų pusės Gličio ežerą taip pat supa aukštapelkinis pušynas. Tačiau medynas čia gerokai vešlesnis, pasitaiko eglių. Žolių ir krūmokšnių dangoje gausu mezotrofų – mėlynių, vaivorų. Tokio medyno susiformavimui galėjo įtakos turėti šiaurrytinėje pelkės dalyje dar prieškaryje nutiestas kastinkelis su grioviais bei ištiesintas iš ežero ištekantis upelis. Kitaip nei Artosios pelkyną, juodalksnynų raistai Gličio pelkę supa tik iš šiaurrytinės ir rytinės pusės.

Beveik visą Viešvilės slėnį dengia miškas. Nors medynus sudaro beveik vien juodalksniai ir eglės, miško bendrijų įvairovė gana didelė. Vidurupio pradžioje vyrauja juodalksnių retmiškis su nendriniu dryžučiu, žemiau įvairiažoliniai juodalksnynai kaitaliojasi su žoliniais bei šaltininiais eglynais ir mišriais juodalksnių-eglių-beržų medynais. Vietomis pasitaiko nedidukų liepynų, pavienių ąžuolų. Tik Viešvilės upelio slėnyje negausiai auga kai kurios plačialapių miškų žolės ir krūmai – paupinis jonpapartis, geltonžiedė plukė, varpotoji juodžolė, miškinė strugė, miškinis vikis, plačialapis skiautalūpis, karpotasis ožekšnis, raudonoji sedula ir kiti. Tankų mišką slėnyje neretai pagyvina įvairios pievutės ir laukymės, kuriose apstu žydinčių augalų bei juos lankančių vabzdžių.

Pievų ir laukymių susidaryme ir palaikyme svarbiausią vaidmenį atlieka stambesnieji žolėdžiai žvėrys – elniai, briedžiai, stirnos. Nedaug nuo jų atsilieka ir bebrai, plynai „iškirsdami“ nedidelius beržynėlius, užtvankomis apsemdami ir nudžiovindami vieną kitą miško lopą.


Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato direkcija
Eičių kaimas, Gaurės sen.
LT-73141 Tauragės raj.
Tel. 8 446 41445, faks. 8 446 41514
El. paštas: vie.rez@viesvile.lt