Į šiaurę nuo Artosios, apsuptas klampių pelkių, telkšo nedidelis Buveinių ežeras. Gruntiniais vandenimis jis susisiekia su Buveinių kalvos papėde. Tokiu būdu gaunama nemažai mineralinių medžiagų, kurios neleidžia ežerui visai užpelkėti bei sudaro sąlygas klestėti įvairiai augalijai ir gyvūnijai. Čia veisiasi lydekos, kuojos, saulažuvės, karosai, auga mažažiedės vandens lelijos, permautalapės ? ir ilgalapės plūdės. Neretai galima pastebėti plaukiojančią klykuolių šeimyną.

Apie Buveinių ežerą, kaip miniatiūriniame modelyje susitelkusi visa įvairovė skirtingo tipo pelkių. Čia ir neišbrendami juodalksnynai, žemapelkiniai karklynai, tarpinio tipo pelkių raistai ir plynraisčiai ir net aukštapelkės fragmentas. Ypač įdomi nedidelė atvira tarpinio tipo pelkė, kurioje koncentruojasi net dešimties saugomų augalų rūšių radimvietės. Dauguma jų – gegužraibinių šeimos atstovai. Tai dėmėtosios, baltijinės ir raudonosios gegūnės, vienalapis gedutis, dvilapis purvuolis, nariuotoji ilgalūpė, pelkinė laksva. Ypač vertinga yra pelkinė uolaskėlė, kuri neaptinkama ne tik kitose rezervato vietose, bet ir visoje pietvakarių Lietuvoje. Daugelis šių augalų yra nedideli ir sunkiai pastebimi, todėl žmonių lankymasis čia labai nepageidaujamas dėl išmindžiojimo.

Viešvilės upelis išteka iš Buveinių ežerėlio, telkšančio Artosios pelkės šiauriniame pakraštyje. Iš Artosios sekležerio likučių susiformavęs Viešvilės aukštupys (apie 6,5 km ilgio), į vakarus stumiamas aukštapelkės, suformavo savotišką atvirų žemapelkių, tarpinių plynių ir nendrynų pelkiaslėnį. Aukštupyje Viešvilės vagoje tik vietomis tarp vešlios žolinės augalijos telkšo atviro vandens ruožai. Ties Lūšnos aukštapelke upelio vaga vietomis visai dingsta po ištisine kiminų ir viksvų danga. Žemiau Kastinkelio prie Viešvilės prisijungia pirmas, taipogi pelkinis intakas – Ištakos (Glitupio) upelis, nešantis vandens perteklių iš Gličio ir Būgnelio ežerėlių bei nuo Eičių kalvos papėdės. Iš pelkės kyšulių per raistus Viešvilės link atiteka ir daugiau pelkinių upokšnių. Viešvilės ir Ištakos santakoje yra išlikę du labai užpelkėję ežeriukai – Artosios sekležerio likučiai. Viešvilės aukštupio vidutinis debitas žemiau pelkių vasarą siekia 3 l/s, bet ilgesnių sausrų metu upelis šioje atkarpoje išdžiūsta.

Piečiau Artosios aukštapelkės Viešvilės upelis patenka į atvirą Didžiąją Plynę. Čia nemažus plotus užima vertingos tarpinio tipo pelkės su liekniniu beržu ir lieknuoju švyliu. Nedideliuose vandens duburiuose auga reta ir saugoma paprastoji vandens lelija. Nepraeinamuose krūmuotuose nendrynuose ir viksvynuose peri gervės, pievinės lingės, švygždos

Vidurupyje Viešvilė tampa atviro vandens tėkme, čia ji turi 70­80 m pločio, 3­10 m gylio slėnį ir smėlėtą iki 5 m pločio vagą. Upelis meandruoja, o vietomis, kilpoms labai priartėjus, jas nukerta išgrauždamas trumpą požeminį tunelį. Šiame ruože yra daug bebrų užtvankų. Vidurupyje taip pat nemaža senvagių, o šlaitų papėdėse atsiveria daugybė šaltinių, todėl net sausringą vasarą Viešvilė čia išlieka vienodai vandeninga, ir vidurupio pabaigoje jos debitas sudaro 290 l/s. Slėnio šlaituose gausu nedidelių sufozinių cirkų, pasitaiko atodangų.

Žemupio pradžią žymi Ežerėlio upelis. Į rezervatą patenka tik nedidelė žemupio atkarpa, be to, jo vaga jau seniai sureguliuota. Šioje atkarpoje Viešvilė tiesi, slėnis paplatėja iki 230­240 m, jo šlaitai nuožulnesni.Už rezervato teritorijos upelis patenka į Viešvilės tvenkinį.

Viešvilės upelis neužterštas, tačiau jo vanduo rausvai rudas nuo humidinių rūgščių, kuriomis jį praturtina rūgštūs pelkiniai ir jauriniai dirvožemiai.

 Pietiniu Artosios aukštapelkės pakraščiu sruvena nedidelis Ištakos upelis. Viena jo atšaka prasideda nuo Eičių kalvos papėdės, kita išteka iš Gličio ežero. Palei visą Ištaką plačia juosta tesiasi viksviniai juodalksnynai. Tai bene pačios nesvetingiausios vietos. Beveik visus metus tarp medžių telkšo vanduo, puola aibės kraugerių uodų, neauga mėgstamos uogos ar grybai. Čia apstu nuodingų augalų – karklavijų, nuodingųjų nuokanų, pelkinių žinginių, vilkauogių. Tačiau dėl drėgmės gausos gyvybės įvairovė čia tiesiog klesti. Šie bruožai suteikia juodalksnynų raistams tropinių džiunglių įspūdį.

Raistų pakraščiais, kur seklesnė durpė ar jaučiama šaltinių įtaka, įsiterpia įvairiažoliniai juodalksnynai. Ant vietomis pasitaikančių senų uosių kamienų auga sengirių samanos ir kerpės – plunksninė ir garbanotoji pliusnės, plačioji platužė ir kt. Žolinėje dangoje gausu plačialapių miškams būdingų rūšių – paprastoji garšva, miškinė žliūgė, geltonžiedis šalmutis ir kt. Šaltiniuotas vietas mėgsta karčioji kartenė, pražangialapė blužnutė, pelkinė neužmirštuolė. Krūmų arde pasitaiko ievų, liepų, juodųjų serbentų, putinų. Kaip ir kimininiuose eglynuose, dėl didelės drėgmės klesti medieną ardančių organizmų įvairovė.

Didžiojoje Plynėje Ištakai susiliejus su Viešvile, upelis prateka du nedidelius Akluosius ežerėlius. Tai viena sunkiausiai prieinamų rezervato vietų. Vasarą ežerėlių paviršių dengia alijošiniai aštriai, varpotosios plunksnalapės, berchtoldo plūdės. Kiek žemiau upelio vaga gerokai išplatėja ir palikusi nendrynų apsiaustį, nuvingiuoja per klampius juodalksnynus link pietinio pelkyno pakraščio.

Antras pagal dydį rezervate yra Gličio pelkinis masyvas. Kartu su Būgnelio apyežerio pelke jis apima 520 ha, iš kurių apie 130 yra už rezervato ribų. Masyvo centre yra 20 ha dydžio liekaninis Gličio ežeras. Kaip ir Buveiniai, Glitis gerokai užpelkėjęs ir seklus. Vandens rūgštingumas nedidelis, todėl vandeninė fauna gana įvairi. Rudens ir pavasario migracijų metu ant ežero pailsėti nutupia būriai traukiančių žasų ir kitų vandens paukščių. Prie ežero neretai apsilanko erelis žuvininkas bei jūrinis erelis, tačiau jie rezervate neperi.

Per nedidelę sąsmauką Gličio raistas susisiekia su Būgnelio (Bubnelio) apyežerio pelke. Būgnelis – liekaninis 1 ha dydžio ežerėlis. Kaip ir Buveinius, jį supa nedidelė atvira tarpinio tipo pelkė, kurioje prieglobstį randa retosios šių nykstančių bendrijų augalų rūšys. Bene vertingiausias iš jų – beržas keružis. Iki durpyno eksploatavimo šis krūmokšnis augo Laukesos pelkėje. Dabar jo radimvietė prie Būgnelio yra vienintelė visoje Vakarų ir Vidurio Lietuvoje. Ežerėlis dar žymus ir tuo, kad jame aptiktas lankstusis menturdumblis, kurio patikimų radimviečių Lietuvoje daugiau nežinoma.


Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato direkcija
Eičių kaimas, Gaurės sen.
LT-73141 Tauragės raj.
Tel. 8 446 41445, faks. 8 446 41514
El. paštas: vie.rez@viesvile.lt