Šis pavasaris tikrai neįprastas. Jo pradžios kaip ir nebuvo. Tiesa, kažkokių gamtos stebuklų dėl ypač švelnios žiemos irgi nesulaukta.  Daug kas prasidėjo anksčiau kas ne kasmet pasitaiko. Po vasario dvidešimtos apie save priminė erkės, sulaukėme dirvinių vieversių. Dabar pelkėje jau surandame iš kiminų belendančias kupstinių švylių pilkšvas žiedų galvutes. Pelkėje įšalo beveik nebeliko, nors pirmieji švylių stiebai augo dar iš ledo sukaustytų samanų. Žiemą kone vien beržų pumpurais ir žirginiais mitusiems tetervinams tai šviežiena, kuria jie susigundo ir skanauja nupešdami vieną kitą stiebą su žiedynu. Gervės į besnieges pelkes šiemet suskrido gana darniai ir jų balsai aidi įvairiose pelkių vietose. Išsirengę pasiklausyti nakties miško gyvenimo girdime nuolat skrendančių žąsų būrių klegesį, kuris stelbia kitus nakties garsus. Protarpiais švilpčiodamos pralekia cyplės, nukreksi vienas kitas pilkasis garnys. Ką tik pasibaigusios pilnaties naktys nebuvo pačios dėkingiausios pelėdų paieškai. Pūtė pernelyg stiprus vėjas, arba mėnulio šviesą temdė tiršti debesys. Ir viena, ir kita reikšminga, todėl šie paukščiai buvo neaktyvūs ir tikrojo jų gausumo negalėjome įvertinti. Pavieniui sutūtavusios lututės greit nutilo. Kas kita žvirblinės pelėdos, kurios trumpam pragysta dar nesutemus, taigi naktis joms nesvarbi. Jas išgirdome dar vasary. Blėstančio vakaro prietemoje garsus, visiškai nepanašius į tradicinę giesmę skleidžiantis paukštis aptiktas vasario dvidešimt penktąją. Sparnuotis lengvai leidosi apgaunamas ir atskrido artyn pašvilpčiojus jo giesmę. Tačiau vos išgirdęs  tolėliau tikriausiai antrąjį poros narį, nosies tiesumu nuskubėjo link gentainio. Žvirblinės pelėdos jau nebestebina, nors pirmuosius paukščius pavyko aptikti praėjus  tik keletui metų  po rezervato įkūrimo. Dabar nebeįsivaizduotume rezervato miškų be šio sparnuočio ir jis tapo skaitlingiausiu tarp pelėdų. Tiesa, pernai jų rasta gana mažai, tačiau šiemet vėl stebime pagausėjimą. Dažnai žvirblines pelėdas girdime kelis metus paeiliui tose pačiose vietose.  Paskui jos iš ten dingsta, nors buveinėse jokių esminių pokyčių neįvyksta. Sunku kuo tokią elgseną paaiškinti.  Regis paukštis pakankamai mažas, bet išlieka savotiškai išrankus gyvenamąjai aplinkai. Būtini brandaus spygliuočių miško sklypai su genių išskobtais uoksais. Vienarūšiuose pušynuose kokie jie bebūtų, žvirblinės pelėdos neteko aptikti. Tiktai ten, kur auga ir eglės, jos paieškoti verta.

Vėl laisvi nuo ledo ežerai vilioja prakrendančius ir perinčius vandens paukščius. Gana gerai ištirtoje rezervato teritorijoje čia labiausiai tikėtina aptikti naują iki tol rezervate nerastą rūšį. Klykuolės, miško ir pelkių vandens telkinių gyventojos būtinai užsuka kiekvieną pavasarį, net užtrunka ilgėliau nei kiti keliauninkai, bet perėti nepasilieka. Uoksais dėtims perėti besinaudojančios antys anksčiau jauniklius užaugindavo viename iš ežerų. Dabar, matyt, arti vandens nebesuranda tinkamų ir patogių priskristi uoksų todėl priverstos traukti tolyn. Pulkeliai didžiųjų ančių tikriausiai išsisklaidys kitur, tačiau kažkas  apsistos visam pavasario-vasaros metui. Antims ežerai pirmiausiai svarbūs kaip trumpalaikio atokvėpio vietos keliaujant į perimvietes ir atgal iš jų. Todėl pavasarį iki gegužės mėnesio ir rudenį sparnuočių ten daugiausia.  Tad nekeista, jog paežerės medžiuose budi vienas kitas jūrinis erelis, lūkuriuojantis patogios progos pulti  grobį arba tiesiog besiilsintis po sočių pietų. Kovo vienuoliktąją iš pakrantės pušų pakilo du plėšrūnai, kurie iki tol nejudrūs ir sunkiai pastebimi tūnojo priekrantės medžių priedangoje. Įdomiausia, jog ežere plaukiojančios antys ereliams skrendant neparodė jokių nerimo ženklų ir ramiai suposi vandens paviršiuje. Jūriniai ereliai yra nuolatiniai rezervato lankytojai ir juos galima stebėti beveik visus metus. Išties tai sunkiai nuspėjami paukščiai, kurie atklysta į gana netikėtas vietas. Dideliam gyvūnui reikalingi ir platūs medžioklės plotai todėl aplanko visas vietas kur tik gali praskristi. Žinoma pirmenybę teikia atviroms pelkėms, vandenims ir kitoms bemiškėms erdvėms kur jūrinius erelius dažniausiai ir stebime.


Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato direkcija Į. k. 188739312
Karšuvos g. 3, Eičių kaimas, Gaurės sen.
LT-73145 Tauragės raj.
Tel. 8 446 41445, faks. 8 446 41514
El. paštas: vies.rez@viesvile.lt