Viena paskutiniu Karsuvos silageliuNuo 1999 metų kasmet balandžio pabaigoje Viešvilės rezervate ir jo buferinės apsaugos zonoje vykdoma vėjalandžių šilagėlių apskaita. Kadangi dalis augalų nežydi, radimvietes tenka aplankyti ir vėliau, kad būtų suregistruoti po žydėjimo laikotarpio išlendantys vegetatyviniai ūgliai. Vėjalandė šilagėlė į Lietuvos Raudonosios knygos sąrašą įtraukta nuo 1989 metų. Ji taip pat įrašyta į ES Buveinių direktyvos II priedą, kurio rūšių apsaugai ES šalys privalo steigti specialias ar priskirti esamas saugomas teritorijas. Viešvilės rezervatas su apsaugos zona yra viena iš tokių europinės svarbos (Natura 2000) teritorijų, kurioje greta daugelio kitų rūšių bei natūralių buveinių turi būti saugoma ir vėjalandė šilagėlė.

Daugiamečiai vėjalandės šilagėlės gausumo pokyčių stebėjimai optimizmo nekelia. Rezervato teritorijoje paskutinius 10 metų konstatuojamos tik dvi pastovios radimvietės po vieną augalų kerą. Pirmaisiais Rezervato gyvavimo (nuo 1991 m.) metais šiose radimvietėse buvo užregistruota po keletą kerų. Tuo laikotarpiu gyvavo dar dvi atskiros radimvietės su pavieniais kereliais. Naujų radimviečių nuo 1997 m. nebuvo aptikta. Panaši būklė klostėsi ir apsaugos zonoje. Iki 2001 m. buvo žinomos 3 radimvietės, iš kurių tik vienoje kurį laiką buvo 2-3 kereliai. 2002 m. nustatyta dar viena radimvietė, tačiau po keleto metų viena iš ankstesniųjų išnyko. Dar vieną seną radimvietę miškininkai šiemet „paslėpė“ po biokurui skirtų kirtimo atliekų krūva.

Stebimoje teritorijoje vidutiniškai buvo užfiksuojama apie 12 žydinčių šilagėlių. Sėkmingiausiais 2002 metais akį džiugino 29 žiedai. Deja, vėliau šis skaičius mažėjo. Šiemet trys likę kerai išaugino jau tik 2 žiedus. Galima spėti, kad dar po keleto metų iš vėjalandės šilagėlės Viešvilės rezervate liks tik prisiminimas, įrašai metraštyje ir nuotraukos.

Be Rezervato ir jo apsaugos zonos vėjalandė šilagėlė aptinkama ir kitose Karšuvos girios vietose. Tačiau ir ten skaičiuojant radimvietes, jei anksčiau reikėjo abiejų rankų pirštų, tai dabar pakanka vienos. Akivaizdu, kad rūšis gali visai pasitraukti iš Vakarų Lietuvos. 1992 m. leidimo Lietuvos raudonojoje knygoje dar pažymėtos daugiau nei 100 metų senumo radimvietės Šilutės ir Juknaičių apylinkėse, apie kurias jau seniai nėra jokių žinių. Gal būt ateina eilė ir karšuviškėms?

Karšuvos girios smėlynai, skirtingai nei dzūkiški, yra visiškai nekarbonatingi. Bręstant miškui ir storėjant samanų sluoksniui dirvožemis darosi vis rūgštesnis ir mažiau tinkamas šilagėlėms. Seniau šios problemos nebuvo dėl  neretai kylančių miško gaisrų, po kurių dirvožemio savybės gerokai pasikeisdavo. Todėl vėjalandę šilagėlę galima laikyti pušynų gaisrų palydove. Baigiant sunykti paskutiniams buvusių degimų pėdsakams, šių augalų likimas pakibo ant plauko. Be to prisidėjo dar vienas neigiamas faktorius – izoliacija. Dėl nutolusių augalų nebevyksta sėkmingas apsidulkinimas, o apsidulkinus giminingiems individams sėklos gali būti negyvybingos. Net kartkartėmis atsirandančios nedidelės gaisravietės šiuo atveju nebegelbsti. Reikalingos specialios priemonės dirbtinai apdulkinant ir veisiant augalus. Deja prieš keletą metų parengtas šilagėlių atkūrimo Rezervato apsaugos zonoje planas liko nepatvirtintas. Bet ir tokie planai vargiai duos efektą, kol nebus įteisinta galimybė gamtotvarkos tikslais taikyti valdomus gaisrus. To reikia ne vien šilagėlei. Ji „vainikuoja“ visą būrį panašaus likimo rūšių – ne tik augalų, bet ir gyvūnų bei grybų.

 


Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato direkcija Į. k. 188739312
Karšuvos g. 3, Eičių kaimas, Gaurės sen.
LT-73145 Tauragės raj.
Tel. 8 446 41445, faks. 8 446 41514
El. paštas: vies.rez@viesvile.lt