Gegužės pabaiga birželio vidurys gamtoje žymi svarbų lūžį daugelio sparnuočių gyvenime. Tuo laiku jaunoji karta masiškai palieka lizdus ir taip prasideda naujas jų gyvenimo laikotarpis. Tad kur beeitume susiduriame su dar nesavarankiškais lizdus palikusiais jauniklais arba dėl jų saugumo nerimaujančiais tėvais.  Didelė dalis pirmamečių sparnuočių taip ir netaps savo giminės tęsėjais. Kaip bebūtų prieštaringa, tačiau jų pagrindinis vaidmuo– padėti išgyventi kitoms gyvūnų rūšims, kurie tuo metu irgi augina savo jaunąją kartą.  Ženkli dalis paukščių taip pat kitų gyvūnų jauniklių tampa kitų pašaru. Jaunikliai ne tik nepatyrę ir  mažiau atsargūs, bet ir kai kada pernelyg triukšmingi. Ypač tuo pasižymi uoksuose perinčių kai kurių genių rūšys. Tarsi lenktyniaudami tarpusavyje  itin garsiai plyšoja didžiųjų margųjų genių jaunikliai, kad pagal tai įmanoma būtų atlikti perėjusių porų apskaitą. Paūgėję triukšmingesni tampa ir stambiausių geninių sparnuočių juodųjų meletų palikuonys. Artėjant išskridimo laikui nuolat kaišioja galvas iš uoksų ir budi laukdami su maistu parskrendančių tėvų. Dėl vietos landoje, o taip pat pagrindinio prizo – lesalo davinio tarp jauniklių vyksta nuolatinė kova ir šie pastoviai rungiasi dėl teisės tapti pirmuoju. Ir taip visų uoksinių plunksnuočių tarpe. Turi pademonstruoti savo veržlumą, pajėgumą atkreipti į save tėvų dėmesį bei sugebėti būti laiku ir vietoje. Broliškiems jausmams čia per ankšta. Kiekvienas grumiasi už save patį. Taip visais gyvenimo laikotarpiais. Štai birželio penktąją pelkėje burbuliuojantys tetervinai vis dar priminė, kad jie tebelaukia galimybės pratęsti giminę, nors laikas jau pernelyg vėlyvas. Gal kokia teterva, kurios dėtį suėdė šernai ar kokie plėšrūnai  ir susigundytų vėl apsilankyti tuokvietėje. Tad tų atkakliausių vėlyvųjų giedotojų pastangos į save atkreipti priešingos lyties atstovių dėmesį, retsykias galbūt nelieka be atsako. Tačiau giesmė nebūtinai vien tuoktuvių išraiškos priemonė. Pelkėje šalia tetervinų tuokvietės perintys dirviniai pabaidyti kyla į orą ir pavojaus akivaizdoje skrydyje atlieka savo tuoktuvių giesmę. Taip sparnuotis įsibrovėliui primena, kad tai jo teritorija  į kurią nevalia bet kam kėsintis. Jei kitais atvejais giesme siunčiama žinia gentainiams, tai kilus pavojui jinai daugiau skirta neprašytam svečiui. Kartojamas pavojaus balsas švilpimas– pirmiausia įspėjimas saviems apie galimą grėsmę ir nuolat įkyriai kartojamas veikia tarsi priešo atbaidymo priemonė. Atviroje pelkėje perintiems dirviniams sėjikams teritorijos apsauga nuo pavojų kainuoja daug pastangų. Čia žvalgydami plynę nuolat pralekia krankliai, bastosi kitokie plėšrūnai. Todėl vien retomis žemaūgėmis pušelėmis apaugusioje ir susivėrusios žolinės augmenijos neturinčioje aplinkoje išsaugoti dėtis bei užauginti jauniklius – tikrai didelis iššūkis. Nepaisant nieko, sėjikai tai atlieka pakankamai sėkmingai. Šiemet pelkėje perėjo trys poros. Tai dažniausiai pasitaikantis skaitlingumas. Kartą kitą rezervate gyveno ir penkios poros. Šie vieni rečiausių šalies sparnuočių bet kuriai pelkei sutiekia išskirtinę gamtinę vertę. Kuo retesnė rūšis, tuo didesnę įtaką jos ateičiai gali padaryti  kiekviena nesėkmė. Todėl ir dirvinių sėjikų apskaitas reikia daryti ypač atidžiai, kad nepakenkti savo apsilankymu. Pabaidysi tupintį nuo lizdo, tai pastebės kranklys– ir dėties kaip nebūta. Ant žemės perintiems sparnuočiams grėsmių kur kas daugiau. Jei medyje paslėptą lizdą iš keturkojų plėšrūnų gali pasiekti tik kiaunė, tai ant žemės gūžta nuolatiniame pavojuje kur dėtį sunaikinti gali daug kas, net toks iš pažiūros nekaltas padaras ežys. Matyt, dėl galimų grėsmių dažnos žvirblinių sparnuočių rūšies jaunikliai lizdus palieka dar silpnokai paskrendantys. Pasklidusius, kad ir dar prastokai lekiojančius paukščiukus išgaudyti visus iki vieno galimybė kur kas mažesnė nei jiems tupint  lizduose. Net pelėdų jaunikliai uoksus palieka gebėdami lyg beždžioniukai strykčioti nuo šakos ant šakos ir laipioti medžių kamienais. Sparnai iš pradžių tik pagalbinė, o ne pagrindinė judėjimo priemonė. Jei lindintiems uoksuose didžiausią pavojų kelia kiaunės, tai juos palikusiems pūkuotukams pavojingos ir kitos pelėdos. Visgi jaunikliai jau temstant darosi triukšmingi, o nakties tamsoje visokie cypavimai sklinda nuolat. Nors taip pelėdžiukai išduoda savo buvimo vietas, tai pirmiausiai reikalinga su grobiu sugrįžusiems  jų tėvams, o ir patiems jaunikliams. Juk lajoje tyliai prigludusį pelėdinio paukščio mažylį net dieną pastebėti labai sunku. Paskutinė tai patvirtinanti asmeninė patirtis– keturių mažųjų apuokiukų paieška nedideliame pušynėlyje kaimo pakraštyje. Pasklidę iš pernykčio varnos lizdo medžio viršūnėje, kuriame buvo išperėti,  taip išsislapstė pušyse, kad trys bandymai per dieną juos aptikti baigėsi be rezultatų.  O nakčiai užslinkus,  jaunieji apuokai pypčiojo ten, kur prieš tai kiek galint su žiūronu buvo išžvalgytos medžių lajos. Tačiau saugių jauniklių, kurie visiškai užtikrinti savo likimu, praktiškai nėra.  Dažnos rūšys praradimus kompensuoja lengvai ir išlikusi prieauglio dalis pakankama giminei pratęsti. Retesnių gyvūnų bendrijos nepalankiai sutampančių aplinkybių pasekmes  gali justi bent kelis metus. O kai kuriais atvejais, ypač jei tai susiję su drastiškais gyvenamios aplinkos pokyčiais, atitinkamoje vietovėje rūšį galima prarasti ilgam jei ne visam laikui.  


Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato direkcija Į. k. 188739312
Karšuvos g. 3, Eičių kaimas, Gaurės sen.
LT-73145 Tauragės raj.
Tel. 8 446 41445, faks. 8 446 41514
El. paštas: vies.rez@viesvile.lt