Kada svarstome per daugiau nei porą dešimtmečių rezervato gyvojoje gamtoje įvykusias permainas, kaip džiuginančius pavyzdžius prisimename rūšis, kurių palankūs būklės pokyčiai daugiau nei akivaizdūs. O jų turtingose biologine įvairove buveinėse esama ne vieno panašaus atvejo.  Tarp tokių– ir mažiausios šalyje žvirblinės pelėdos. Neatsitiktinai jos prisimintos dabar.  Gal išskirtinai palankūs orai, gal kitos mums nežinomos priežastys, tačiau šis ruduo stebina itin dideliu žvirblinių pelėdų aktyvumu. Dar rugpjūčio mėnesį temstant tai vienur, tai kitur pasigirsdavo švilpčiojimas arba kitokie skleidžiami garsai. Iki tamsos atlikusios savo trumpąją programą, pelėdžiukės nutildavo. Tačiau giedojimo pikas atėjo rugsėjį. Tuomet būnant tinkamu laiku tinkamoje vietoje žvirblines pelėdas aptikti tapo įprasta. Net pavasarį negirdėta tiek giesmių kiek pastarųjų metų rudenį. Netrikdė šių pelėdų ir žmogaus kaimynystė ir viena pastoviai giedojo šalia rezervato direkcijos pastatų augančiame miške, kita– prie sodybos. Regis visada taip turėjo būti. Tačiau ne. Turėjo praeiti laiko, kad jos taptų tarpumiškių sodybų kaimynėmis. Ir dabar atmintyje metas, kuomet vakarėjant bastytasi miškais tikintis aptikti šį sparnuotį. Vietų, kur mažoji plėšrūnė galėtų gyventi lyg ir pakako, o susitikimo su ja vis nebuvo. Vienintelis kartas– mažai palankiu oru neaiškiai išgirsta kažkas panašaus, ką su didele atsarga galima mėginti priskirti žvirblinei pelėdai.   Tiktai septintaisiais rezervato gyvavimo metais pagaliau kolega nudžiugino ilgai lauktu garantuotu radiniu: tuoktuvių įkvėpimo apimta giesmę po giesmės išsvajotoji pelėda traukė ten, kur nė į galvą nebuvo atėję jos ieškoti. Buveinės centru pelėda pasirinko mažytį gūdaus eglyno lopelį  su didžiojo margojo genio uoksais išvarpyta drebule viduryje. Tačiau giedoti pasirinktavo atviresnį pušyną ir mišką ties aikštelės pakraščiu. Būta ir nusivylymo. Mat gegužės pabaigoje artinantis link medžio su senu uoksu, kuriame tikėtasi turėjo perėti žvirblinė pelėda, išgirdome amžinai alkanų geniukų šūksnius. Netrukome įsitikinti, kad didieji margieji geniai jauniklius augino senajame savo uokse. Tame pačiame, kuris regis ypač tiko žvirblinei pelėdai ir šį miško sklypą pasirinko tikriausiai būtent dėl jo. Taip ir nesužinojome, kur jos perėjo ir ar tada perėjo iš viso. Kitais metais pelėdų čia neradome, tačiau laikui bėgant tai vienur, tai kitur jos švilpaudavo kasmet. Pamažu žvirblinės pelėdos ėmė gausėti ir dabar– patys skaitlingiausi pelėdiniai sparnuočiai ir rezervate skaičius siekia iki dvylikos porų. Tai sėslūs gyvūnai ir visus metus nesitraukia iš savųjų miškų. Jei orai palankūs ir nespaudžia šalčiai, tuoktuvių giesmę ima švilpauti vasariui baigiantis. Lengva jas suvilioti pamėgžiojus giesmę. Taikant tą būdą, pavyksta nustatyti nemažai vietų, kur jos gyvena. Paukštis iš pradžių klausosi pamėdžiotojo, o po to pats ima giedoti. Aktyvaus giedojimo laikotarpis pavasarį trunka apie porą mėnesių. Tačiau regis užtikrintą pelėdų paieškoms laikotarpį drumsčia nepalankių orų intarpai ir kasmetėms jų paieškoms lieka kur kas mažiau tinkamo laiko.  Rudeninis šių sparnuočių giedojimas tarsi pratęsia galimybes patikslinti jų paplitimo vietas, nes dažnai ir ne veisimosi metu  žvirblinės pelėdos gyvena ten, kur ir peri.   Todėl išgirdus rudenį, kitą pavasarį tikėtina paukščius rasti ten pat. Beje, ir pirmosios rezervate rastos poros pasirinktame mažame eglyne po keleto metų jauniklius išaugino gal tų pačių, gal jau kitų pelėdų pora. Šiandien rezervato ir jo apylinkių gamtos be šių paukščių nebeįsivaizduojame. Jos tradiciškai laikomos eglynų gyventojomis, tačiau vis dažniau aptinkamos ir pušynuose, ypač jei kartu esama nors pavienių eglių. Čia sparnuočiai saugiai dienoja ir slepiasi nuo pavojingų, didesnių už jas plėšrūnų. Visgi svarbi sąlyga žvirbilnei pelėdai gyventi būtų brandžių medynų  su genių uoksais plotai. Būdama maža, ši pelėda prasispraudžia pro nė penkių centimetrų skersmens nesiekiančią landą. Pernelyg jauname, tankiame lyg krūmynai miške net mažai plėšrūnei pernelyg ankšta, trūksta erdvės medžioti, o ir tinkamų perėti medžių su uoksais dar nėra. Tad rezervato miškai su savo netrukdomai bręstančiais medynais  sukuria vis palankesnes sąlygas žvirblinei pelėdai gyventi.


Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato direkcija Į. k. 188739312
Karšuvos g. 3, Eičių kaimas, Gaurės sen.
LT-73145 Tauragės raj.
Tel. 8 446 41445, faks. 8 446 41514
El. paštas: vies.rez@viesvile.lt