Viena išskirtinių Viešvilės rezervato ypatybių– palyginti mažame plote besitelkianti didelė augalų, grybų ir gyvūnų rūšių įvairovė. Tačiau kartais į akis krinta tai, kad kai kurios kitur gausiai aptinkamos rūšys rezervate retos, o reikalaujančios  apsaugos– čia pakankamai dažnos. Pagrindinė to priežastis – reikiamų buveinių pasirinkimo galimybės. Tačiau verta prisiminti ir tai, kad dabartinėje rezervato teritorijoje kol ji tapo saugoma, žmonės tenkino įvairius savo poreikius: gyveno, buvo kertami ir sodinami miškai, verstasi žemės ūkiu, vyko medžioklės, neaplenkė ir istoriniai įvykiai, kurių pėdsakus–  apkasus, partizanų žemines, bombų išraustas duobes  matome ir šiandien. Visa tai iš dalies paveikė vietovės gyvąją ir negyvąją gamtą. Laikas žmonių palikimą pamažu trina, tačiau prireiks dar nemažai metų, kol viską paslėps arba atkurs vis laukėjanti gamta. Ir tai paamžu vyksta ir kai kurie pokyčiai  matomi jau dabar.  Štai per pirmuosius metus ką tik  įsteigtame rezervate pastebėjome, kad visi be išimties barsukų urvai iškasinėti brakonierių, o pačių jų šeimininkų nebelikę nė kvapo. Ant kalvelių suskaičiavome mažiausiai penkias sunaikintas kolonijas. Iškuista žemė jau buvo spėjusi apsamanoti, o vienur kitur matėsi ir pakartotinių kasimų žymės. Tokio padidinto žmonių domėjimosi žvėrių urvais anais beprimirštamais laikais priežastis paprasta. Sovietmečiu dėl plėšriųjų žvėrių kailių kraustytasi iš proto ir brakonieriai arba medžiotojai aplankydavo atokiausius miškų kampelius. Paprastai juos viliodavo ne požemiuose gyvenantys barsukai, kurių kailis menkavertis ir nepaklausus, tačiau šalia pastarųjų į  urvus atsikraustę gyventi svetimžemiai atėjūnai usūriniai šunys ir lapės. Šių kailiai turėjo nemenką piniginę vertę ir traukė papildomo uždarbio mėgėjus. Todėl ieškant olose pasislėpusių kailinių plėšrūnų, darbuojantis kastuvais sunaikintos ištisos urvų kolonijos su tikraisiais jų šeimininkais barsukais. Paskutiniais seklių olų labirintų likučiais žiemoti ir jaunikliams auginti ką tik įkurtame rezervate tebesinaudojo tik usūriniai šunys. Pėdsakus ar pavieniui užklystantį barsuką retsykiais pasisekdavo pamatyti, tačiau tai tebuvo rezervato svečiai, užsukantys iš kitų vietovių. Todėl to žvėries nuolatiniu šių vietų gyventoju vadinti negalėjome. Ir aplinkiniuose miškuose dėl tokios pačios plėšikiškos žmonių veiklos barsukas buvo tapęs retu žvėrimi. Viskas ėmė keistis prieš keletą metų. Ant vėlyvo pavasario sniego aptikome ryškiai įspaustas barsuko pėdas. Po to ten pat– dar kartą. Pėdsakai vingavo papelkiu nuo senosios barsukų gyvenvietės. Vėliau prie buvusių urvų apsilankę kolegos rado veiklos žymes, kurios liudijo, kad gyventi į senąsias protevių pamėgtas vietas barsukai sugrįžo vėl.  Žvėrys spėjo pasidarbuoti savo ilgais nagais ginkluotomis kojomis ir išvalė bei pagilino žmonių ir gamtos apgriautas olas. Praėjus gal porai metų ties urvais pakabinta automatinė kamera nufilmavo tris suaugusius žvėris. Prieš dvejus metus kita barsukų šeimyna įsikūrė dar vienoje nežinia kiek laiko merdėjusioje kolonijoje. Iki tol, kiek atnaujinusios būstus kartais jauniklius augino ir žvarbiu oru slėpdavosi lapės. Rudenį ant kalnelio šlaito sustumtas smėlis liudijo prasidėjusį naujo barsukų gyvenimo laikotarpio protėvių pamėgtoje vietoje pradžią. Šiems žinduoliams būdingas prieraišumas ir kolonijos, jei tik jų gyvenimas nesutrikdomas, be perstojo gali gyvuoti ilgus metus. Turbūt  dėl tokio  ilgaamžiškumo net viena juodalksnynų apglėbta sausumos sala senųjų apylinkių gyventojų vadinta Apšerine. Pavadinimas, matyt, kilęs nuo opšraus, kaip dar vadinamas barsukas, vardo. Ir iš tikrųjų tenai eglyno aikštelėje radome žmonių sunaikintų ankstesnių  jų buveinių pėdsakus.

Vis dažniau barsukai matomi ir rezervato apylinkėse. Tai daugiau sutemų gyventojai, nors beieškantys maisto kartais sutinkami ir dieną. Kur kas dažniau atidžiau pasižvalgius pasiseka išvysti  jų veiklos žymes. Netoli kaimo gyvenantys ilganagiai žvėrys įjunko ardyti iš pievos miško pakraštin suvežtus susuktus senus žolės ritinius. Ko gero patrešusioje žolėje ieškojo pasislėpusių vabzdžių ir jų lervų. Barsukams pelkės, pievos, paupiai itin svarbūs. Čia žvėrys praleidžia daug laiko rankiodami tinkamą maistą ant žemės kol pasisotinę grįžta į savo urvus.

 


Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato direkcija Į. k. 188739312
Karšuvos g. 3, Eičių kaimas, Gaurės sen.
LT-73145 Tauragės raj.
Tel. 8 446 41445, faks. 8 446 41514
El. paštas: vies.rez@viesvile.lt