Trumpėjantis  pavasaris skubina mus dairytis gamtoje ir suspėti pamatyti kas joje vyksta. Kažkaip net susitaikyti su tikrove sunku, kad didesnioji jo dalis jau tapo istorija. Tolygiai, be didelių orų permainų slenkančios dienos – toks pagrindinis praėjusių poros mėnesių bruožas. Tad paukščiai grįžo palaipsniui, be didesnių stabtelėjimų. Visgi tai netapo priežastimi svetur žiemojusioms sparnuočių rūšims parlėkti daug anksčiau nei nusistovėjęs per ilgus amžius būdingas laikas. Tiesiog keliauninkai parkeliavo nesulaikyti mūsų krašte laikinai pablogėjusių orų, nevėluodami. Išties tai tampa išskirtiniu kelių iš eilės pavasarių bruožu. Dabar gi nesulaukėme nė trumpam sugrįžtančios žiemos, tik balandžio pabaigos nakties šalnų sustingdyti rytai trikdė smulkiuosius vabzdžialesius paukščius devynbalses, pečialindas, margasparnes musinukes, tad šie imdavo aktyviau giedoti jau senokai strazdų giesmių ir šviesos pripildytoje girioje. Tetervinams tokie priešaušriai ir ankstyvi rytai– įkvėpimo metas. Balandžio dvidešimt devintąją jų tuoktuvių garsai sklido iš kelių pelkėse esančių tuokviečių. Tą rytmetį suskaičiavome gerves ir pasitaikė puiki proga išgirsti bundančią gamtą. Tokia apskaita, kada skirtingose apypelkio vietose klausydamiesi šūksnių porą valandų nustatome gausumą, gana tiksli.  Esant palankioms orų sąlygoms lieka neišgirsta vos viena kita pora. Pasitaiko, kad gervės tyli arba klykteli vos kartą. Visgi dauguma šūkauja su užsidegimu iš savo nakvynės vietų kol baigiantis antrąjai rytmečio valandai perskrenda kitur bei pradeda maitintis. Šikart rezervate trimitavo vienuolika porų, dar viena– netolimose apylinkėse. Pavasario pradžia šiems sparnuočiams klostėsi nepalankiai. Po beveik besniegės žiemos ir vėlesnio kritulių stygiaus vanduo pelkėse tolydžio seko ir kilo grėsmė, kad gervėms pristigs perimviečių. Betgi nuo dar didesnių nepriteklių pagelbėjo vėsus pavasaris ir šioks toks lietus. Dabar regis vandens pakaks kol pasaulį išvys naujoji gervių karta. Juk ne šiaip sau gervės lizdus krauna vandenyje. Tai– papildoma apsauga nuo plėšrūnų, kuri svarbi visą mėnesį, kol sparnuočiai šildo savo dėtis. Dar ir dabar, kai poros senai  užimtos giminės pratęsimu ir sergsti pasirinktus plotus, dangumi nuskardena pavieniai šiaurėn traukiančių gentainių būriai.

Ties pelkių apylinkėse esančiais dviem aplankytais vištvanagio lizdais – rimtis. Negirdėt nieko kas išduotų čia įsikūrusią porą. Tačiau tai apgaulingas įspūdis. Tik kruopščiau pro žiūroną apžiūrėjus lizdus  pavyko rasti ženklų, kad kiekviename jų tupi perintis paukštis. Vištvanagiai gali kelis metus paeiliui naudotis tuo pačiu statiniu, o po to dažniausiai kraustosi į kitą vietą. Kai kada visai čia pat tik už keleto dešimčių metrų iš šakų renčia kitą gūžtą, o kartais išsidangina ir per kilometrą. Būtent taip nutiko su viena iš stebėtų porų. Sunku pasakyti kas lemia tokį pasirinkimą. Vištvanagiai– tikri akiplėšos, nebijo žymiai didesnių priešų, netgi žmogaus ir drąsiai gina nuo pavojų savo dar per mažus skristi jauniklius. Kartu –  tai aistringi dažniausiai paukščių medžiotojai, keliantys pavojų net didesniems už plėšrūnus gyvūnams. Kol vištvanagiams rūpestis jaunikliais dar prie akis, pušies viršūnėje gerokai atnaujintame senajame lizde kranksi ir sparnais mosuoja  kranklio jaunikliai. Augančius  paukščus sotumo jausmas aplanko trumpam, nes greitai besivystančiam organizmui reikalingas vis naujas maisto davinys. Tad ir blaškosi abu tėvai po apylinkes, tempia ką tinkamo suradę ir prie lizdų užsibūva trumpai. Jaunikliai tuo tarpu jau arti pirmojo skrydžio dienos. Krankliai dėl savo pomėgio misti paukščių kiaušiniais ir visokiais įveikiamais gyvūnais gali pridaryti reikšmingos žalos retosioms jų, ypač paukščių rūšims. Tačiau eilę metų stebime kaip kranklių lizdo kaimynystėje nuolat peri kelios saugomų karvelių uldukų poros. Kadangi šie paukščiai kuriasi uoksuose, krankliai jų dėtims ir neskraidantiems jaunikliams pavojaus nekelia. Atvirkščiai– gebantys grėsmingai ginti savo gūžtas nuo sparnuotų bei keturkojų plėšrūnų, ypač kiaunių, kartu apsaugo ir uldukus bei jų lizdus. Kieviena pora valdo gana didelius plotus ir kranklių lizdai gana toli vienas nuo kito. Tačiau su uldukais kaimyniški santykiai sieja dažnai. Abiems rūšims būtini gana seni medžiai, kokie rezervate ir kitur girioje dažniausiai būna pušys. Vieni jose randa juodųjų meletų iškaltus nebenaudojamus  uoksus, kuriais mielai naudojasi, antrieji lizdus krauna vėjo gairinamų liemeningų medžių viršūnėse.  

2016 05 02


Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato direkcija Į. k. 188739312
Karšuvos g. 3, Eičių kaimas, Gaurės sen.
LT-73145 Tauragės raj.
Tel. 8 446 41445, faks. 8 446 41514
El. paštas: vies.rez@viesvile.lt