RyksteneAntroji vasaros pusė-rudens pradžia mūsų darbų kalendoriuje yra kaip įvairių teritorijos priežiūros darbų metas. Tai paprastai būna įvairūs buveinių priežiūros ir palaikymo darbai pradedant pievų šienavimu ir baigiant svetimžemių augalų, kurios dėl savo agresyvaus plitimo gamtoje vadinamos invazinėmis  rūšimis, naikinimu. Taip prisidedama prie vieno rezervato tikslų– išsaugoti vertingas ir natūralias buveines bei išlaikyti palankias sąlygas natūraliems procesams vykti. Atvežtiniai augalai ir gyvūnai, įsiterpdami į bendrijas, ima jas keisti nepageidautina linkme ir sudaro konkurenciją vietinėms rūšims. Todėl vienintelis būdas to išvengti– riboti jų plitimą. Dėl to kasmet keliuose hektaruose miško kertame vis ataugančias  varpotųjų medlievų atžalas. Dalis krūmų, matyt, kažkada buvo pasodinta greta dabar jau išnykusių sodybų ir dabar gana plačiai augančios medlievos yra anų palikuonės. Paukščiams jų uogos – skanėstas. Pastarieji yra pagrindiniai šių iš Šiaurės Amerikos atvežtų krūmų platintojai. Prisilesę uogų sparnuočiai po apylinkes išnešioja nesuvirškintas sėklas ir naujas krūmas gali sudygti tolokai nuo motininio augalo. Medlievų krūmų beveik neėda kanopiniai žvėrys, nebent kartais apskabo jaunų atžalų viršūnes. Laimei, šių augalų ženklesnį plitimą rezervate ir jo apylinkėse stabdo tinkamų augaviečių stoka.  Pačiuose skurdžiausiuose smėlynuose dažnai sėklos nesudygsta, o jei kuriam augalui pasiseka įsitvirtinti, ten vargsta ir uogų nesubrandina. Panašiu būdu plinta ir kita atvykėlė– vėlyvoji ieva. Uogos ilgiau ant medelių neužsilieka, nes jas dažniausiai sulesa strazdai, kiti paukščiai. Kažkada šis medelis sodintas būtent dėl to, visiškai nepagalvojus, kad po daugelio metų plisdamas užims vis didesnes teritorijas ir sukels papildomų rūpesčių. Tiesa, vėlyvoji ieva rezervate bei gretimuose plotuose aptinkama rečiau, bet ir jos plitimą būtina suvaldyti.

Vienintelė medžių rūšis, kelianti susirūpinimą, nors iki šiol šalyje nelaikoma agresyviai plintančia ir darančia žalą buveinėms, – raudonasis ąžuolas. Dažniau sutinkamas prie dviejų rezevato apylinkėse esančių gyvenviečių šis atėjūnas iš Šiaurės Amerikos grasina tapti lygiaverte kitoms keliančioms pavojų vietos gamtai sumedėjusių augalų rūšims. Medis kadaise augintas kaip gyvenamiosios žmonių aplinkios puošmena. Žmonėms ilgainiui to nepakako ir medžius imta sodinti miškuose. Medžiai ėmė plisti ir savaime. Ir čia neapsieinama be paukščių pagalbos. Kėkštai, – nuo seno žinomi vietinės rūšies– paprastojo ąžuolo gilių sodintojai. Gilės, – svarbus kėkštų skanėstas rudenį, paukščių išnešiojamos ir slepiamos kaip atsargos žiemai visokiuose žemės plyšiuose ir užkaboriuose po to ne visos pačių sparnuočių surandamos todėl tampa naujais medžiais. Kėkštai, aptikę derančius raudonuosius ąžuolus, jų gilėmis noriai maitinasi ir platina. Pasitaikė atvejų, kada iš kėkštų paslėptų gilių jauni medeliai sudygo už keleto kilometrų nuo artimiausių suaugusių medžių. Rezervate siekiame, kad raudonųjų ąžuolų neatsirastų, tačiau greta esančioje apsaugos zonoje matome  plitimą. Visi žinome, kad krašto senbuvis paprastasis ąžuolas auga gana lėtai. To nepasakysi apie svetimžemį medį. Raudonasis ąžuolas stiebiasi ir storėja daug sparčiau ir jei greta auga bendraamžiai paprastieji ąžuolai, šie atsiduria juos aplenkusių giminaičių lajų ūksmėje ir žūva. Taigi pirmiausia kyla grėsmė vietinei medžių rūšiai. Būtent sužavėti didelio jo prieaugio, medienos augintojai, ėmė sodinti raudonuosius ąžuolus miškuose. Kaip vietiniai augalai neatlaiko svetimųjų konkurencijos, galima išvysti ir netoli rezervato ribos. Galima pasidžiaugti nebent tuo, kad raudonasis ąžuolas mėgsta derlingesnį dirvožemį ir tai ženkliai riboja jo plitimą Karšuvos girioje. Tačiau artimiausioje ateityje ko gero tikslinga   persvarstyti šio ateivio keliamas grėsmes ir šis ko gero vertas būti vienoje rikiuotėje su varpuotąja medlieva bei  vėlyvąja ieva.

Prieš kelis metus į akis krito dar viena rezervato apylinkese įsitvirtinanti augalų rūšis– didžioji rykštenė. Šią arba labai panašias vėlyvąją bei kanadinę rykštenes ko gero visi esame matę  ir jų vešliais žolynais su geltonuojančių žiedynų puokštėmis gėrėjęsi gėlynuose ir parkuose. Tačiau nutiko taip, kad mūsų krašte augalai paliko kultūrinę aplinką ir rezervato apylinkėse tampa vis dažnesni. Pirmiausiai didžiajai rykštenei patiko augti pakelėse bei elektros perdavimo linijose. Tokios vietos palankios dar ir tuo, kad tai tarsi atviri koridoriai vėjo atnešamoms sėklos keliauti. Sėklos, panašiai kaip ir pienių, turi pūkų  skristukus, kurie padeda joms pasiekti tolimesnes vietoves. Rykštenės iš pradžių tarpsta kitų augalų apsuptyje nematomos ir tik stiebams kylant, o ypač rudeniop ėmus žydėti, tampa gerai pastebimos. Jei iš pradžių iš sėklų išauga pavieniai stiebai, tai palaipsniui šitos daugiametės žolės  šaknijasi vis plačiau bei augina  naujus stiebus ir sudaro vienarūšius be perstojo plintančius sąžalynus. Rykštenėms nė motais ir paparčių kaimynystė, kurios kitos žolinių augalų rūšys vengia. Anksčiau rykštenes pažinome kaip atvirų gerai apšviestų vietų mėgėjas, tačiau vis dažniau randame augančias medžių ūksmėje. Ima aiškėti, kad rykštenės visai gerai jaučiasi neperdaug šlapiuose juodalksnynuose. Laimei, kol kas rezervate jas aptikome tik viename nedideliame paupio plote. Tačiau aplink rezervatą vaizdai tampa vis grėmingesni. Prieš kelis metus didžiąsias ryktenes žydėjimo metu, kad nesubrandintų sėklų, ėmėme pjauti. Grįžę į tas pačias, dar kartą vėl aptikdavome naujų vėliau pražydusių augalų. Tačiau kasmet matėme, kad jos auga vis naujose vietose. Šįmet rasta nauja augavietė pritrenkė savo plotu. Rykštenėms iš kitur plisti lieka visos sąlygos. Joms patinka nešienaujamos pievos, pakelės, elektros perdavimo linijos, kirtavietės, išeksploatuoti durpyno pakraščiai. Rykštenės žydėjimo metu pjaunamos  ribotame plote, o naujos sėklos vėjo atpučiamos iš kitur, kur užkariauti geltonžiedžių ateivių plotai dar grėmingiau didėja. Vien ta priežastis verčia svarstyti kiek mūsų pastangos rezultatyvios jei su šia pačia agresyviausia svetimžeme rezervato apylinkių augalų rūšimi nebus kovojama ir kitur.

 


Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato direkcija Į. k. 188739312
Karšuvos g. 3, Eičių kaimas, Gaurės sen.
LT-73145 Tauragės raj.
Tel. 8 446 41445, faks. 8 446 41514
El. paštas: vies.rez@viesvile.lt