Gamtoje pilna pasikartojimų iš kurių susideda jos gyvenimas. Taip ir šiemet. Ruduo gana sausas, trumpalaikiai ir nesmarkūs lietūs kol kas menkai tegalėjo pakeisti vandens kiekį pelkėse. Keli metai, o niekaip nesulaukiame kritulių tiek kiek buvo įprasta bei jų iš tikrųjų reikėtų šlapynėms. Papelkiuose prižiūrime keletą hektarų  pievų,  kurios, kad neužželtų sumedėjusia augalija, šienaujamos  nuo vasaros vidurio iki rudens pradžios. Vis tolsta tas laikas kada tekdavo atidžiai stebėti kada nuslūgs gruntinis vanduo ir  technika neišklampodama greitai pažliungančios žemumos, galės atlikti gamtai vertingų buveinių tvarkymo darbus. Dabar tokio rūpesčio mažai, nes vandens lygis kur kas ilgiau nepasiekia kritinės darbams atlikti ribos. Tai viso labo vienas, tačiau daug pasakantis faktas. Ruduo kaip tik būtų patogus laikas šlapynei po vasaros atsigauti. Kad pelkės jau gali Viešvilei atiduoti kažkiek vandens, pamatėme nesenai aplankę upelio ištakas iš jų. Vaga nors nedaug, bet buvo jo prisipildžiusi.  Dar žemiau surinkusi daugiau šaltinių vandens, upelio vaga papilnėja. Bet ir tenai Viešvilė menkai vandeninga, o peršviečiamame sraute vos pajutę pavojų sprunka upėtakiai. Tačiau ties atnaujintomis bebrų užtvankomis ilgokame ruože net paupio pievos v apsemtos ir turi būti akylas, kad nemurkteltum į kokį pakrantėje užtvindytą urvą. Juodalksniai nėra mėgstamiausi bebrų medžiai, bet jei trūksta beržų, rudenį graužia ir juos.  Nuo rezervato įkūrimo pradžios kiek tenka stebėti upelio slėnį, šie žinduoliai nuolat jį keičia. Poroje vietų užtvankų stabdomas vanduo verždamasis pro šalį praplovė dirvožemį ir davė pradžią naujai vagai. Kol kas upelis teka dviejomis vagomis, bet turbūt tik laiko klausimas, kada jų takoskyroje suplukdyti nešmenys vieną jų užtvenks ir ši palaipsniui taps dumblinga nepratakia senvage su plūdenų aklinai padengtu paviršiumi. Gyvybės tokiose senvagėse mažai, deguonies dėl sukritusių lapų bei kitų puvėsių gausos trūksta, o vos pajudinus dugną ima veržtis metano dujos.  Bet paaiškėjo, kad net čia gyvena deguonies stygiui atsparios žuvys vijūnai. Juos aptiko vandens vabalus tyrinėjęs entomologas, kuriuos išgriebė vabzdžiams gaudyti skirtu tinkliniu samteliu. Pirmąkart vijūnai sugauti ežere, iš kuro išteka Viešvilė. Nustatyta, kad vijūnai tenai gausūs. Turbūt šios žuvys taip pat gyvena aukštupio atkarpoje ir iš ten kažkada potvynio srovės atneštos į vidurupio senvages. Ties bebrų užtvankomis aukštupyje sąlygos gyventi vijūnams puikiausios ir apie juos  čia nieko nežinoma, nes nebuvo tyrinėta. O šiaip ko gero ten tas žuvis rastume kadangi vijūnai mėgsta ramias, nesrovingas vietas kokias sukuria tvenkiantys upelį bebrai. Tiesa, pačių bebrų reikšmingai sumažėjo. Anksčiau po rezervato įsteigimo vienu metu bebraviečių būta net aštuoniolikos, bet .paskutiniu laikotarpiu jų skaičius trigubai sumenko Tai paneigia kartkartėmis anksčiau kilusius samprotavimus, kad nemedžiojami gyvūnai smarkiai gausės. Gamta susitvarkė kitaip.  Įtikinama, kad reikšmingai prie to pridėjo vilkai ir galbūt lūšys. Pirmieji bebravietes tikrina nuolat, o žiemą jų pėdsakų voros dažnai stebimos vingiuojančios link bebrų trobelių pelkėse ir užtvankų paupyje. Kartą iš paliktų ženklų sniege nustatėme, kad paežerėje bebrą sumedžiojo ir į saugesnę vietą nusinešė lūšis. Kiek bebrų baigia gyvenimą užpulti stambiųjų plėšrūnų nenustatyta.  Gali būti, kad tai svarbus veiksnys, ribojantis šių graužikų gausą. Be abejonių, alinančiai sausi šiltieji metų sezonai bebrams labai žalingi,  reikšmingai mažinantys tinkamų buveinių plotus. Paprastai landos į trobelę būna po vandeniu ir tokiu būdu apsaugo bebrus nuo užpuolimų bei sudaro sąlygas saugiai patekti ir palikti slėptuvę. Link maitinimosi vietų taip pat patikimiausia keliauti plaukiant. Visiškai saugus bebras jaučiasi tik vandenyje, o bet koks kritulių stygius netgi vandeningas pelkes paverčia menkai tinkamomis gyventi. Todėl trobelių šeimininkai kiek įmanydami bando  išlaikyti saugią jų aplinką ir  ima kasti griovį žiedu aplinkui. Gali būti, kad dalis bebrų tuo metu žūva užpulti vilkų, nes artima trobelės aplinka, net landa į ją tampa lengvai prieinamos. Jei sausra tęsiasi ir vanduo toliau vis senka, negalėdami užtikrinti savo saugumo, bebrai galop iškeliauja kitur. Būta ne vienos bebravietės, kuri ištuštėjo ir apleista ilgainiui sunyko kada pelkės užėjus sausringesniam laikotarpiui, tapo nebetinkamos bebrams gyventi. Kitur net praėjus daugiau nei dvidešimt metų, šie gyvūnai ten nesugrįžo.  Nė ženklų, kad kadaise ten jų gyventa,  nebeliko. Ir nieko nuostabaus, jei toms pelkėms iš naujo tapus vandeningomis,  bebrus vėl ten sutiksime.


Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato direkcija Į. k. 188739312
Karšuvos g. 3, Eičių kaimas, Gaurės sen.
LT-73145 Tauragės raj.
Tel. 8 446 41445, faks. 8 446 41514
El. paštas: vies.rez@viesvile.lt