Viešvilė – vienas iš natūralią vagą išsaugojusių upelių, kurį nuo pat jo atsiradimo akimirkos kūrė ir keitė tiktai pati gamta. Nedaug šalyje upelių, kurie išliko nesudarkyti žmonių veiklos. Šiuo atveju Viešvilei pasisekė. Rezervatą skrodžia keliolika kilometrų laukinės vagos ir tik dalis žemupio – nebe saugoma teritorija. Būtent  jau už dabartinio rezervato ribų žmogaus poveikio upelis neišvengė. Dar XVI amžiuje Mažąjai Lietuvai priklausiusį  Viešvilės miestelį kertančio upelio vagą imta tvenkti ir per užtvanką krintantis vanduo suko malūno girnas. Vėliau miestelyje Viešvilė ne kartą tvenkta ir kitur. Dar vėlesniu laikotarpiu vandens energija naudota ir elektros gamybai. Praeito amžiaus viduryje  čia stovėjo trys užtvankos, iš kurių iki šių dienų vis atnaujinamos išliko dvi. Žuvims tokie statiniai– didelė kliūtis, riobojanti jų gyvenamosios ir veisimosi vietų pasirinkimo galimybes. Iš vietos žvejų pasakojimų žinojome, kad iki pirmosios arčiau upelio žiočių  pastatytos užtvankos rudenį atplaukia šlakiai. Susidūrę su neįveikiama kliūtimi ir pašokinėję iš vandens, pasukdavo išneršti į be sunkumų pasiekiamas Viešvilės upelio ar jo kairiojo intako Kasiko vagų atkarpas. Viešvilėje  nuolat gyvena sėsli forma – margasis upėtakis, kuri visą gyvenimą praleidžia čia. Šaltavandenis upelis šioms lašišinėms žuvims ypač tinkamas ir ten gyvena gyvybinga populiacija. Šlakis gi– daug stambesnė, jūrinė upėtakio forma, kuris atplaukia neršti iš jūros. Ten užauga iki brandaus amžiaus ir dažniausiai grįžta į tuos pačius gėlavandenius savo vaikystės upelius ir upes. Šlakiai, išsiritę iš žvyringame dugne patelės užkastų ikrelių ir pasiekę maždaug dvidešimties centimetrų ilgį, o tai paprastai nutinka trečiaisiais gyvenimo metais, palieka gimtuosius telkinius ir iškeliauja augti į Baltijos jūrą, kad po kelių metų vėl parplauktų atgal. Taigi stebint sėkmingus kitur įgyvendinamus projektus, kilo mintis pasinaudoti žinoma pasaulyje patirtimi ir atverti migracijos kelius link Viešvilės aukštupio praeivėms žuvims. Prieš dešimt metų patvirtintame Viešvilės rezervato tvarkymo plane numatyta galimybė ties užtvankomis pastatyti žuvitakius. Dabar – tai laiptuoti gelžbetoniniai  įrenginiai, kurių pirmtakai pradėti statyti Prancūzijoje dar prieš tris šimtus metų. Per tą laiką itin patobulinti, o mūsų dienomis tapo tikrai veiksminga priemone žuvų populiacijoms atkurti. Ruošiantis tokiems darbams prieš dešimtmetį į upelį išleista pirmieji 3000 tūkstančiai  žuvų veislyne išaugintų šlakiukų. Aštuonerius metus paeiliui rezervate Viešvilėje kasmet įkurdinta iki 5000-ų tūkstančių šių žuvų jauniklių. Per tą laiką upelį pasiekė iš viso 36 tūkstančiai veislyno augintinių. Tokios išleidžiamos žuvytės svoris siekia nuo vieno iki pusantro gramo ir tik mažai jų daliai pasiseka išlikti iki brandesnio amžiaus. Atkuriant lašišinių populiacijas ten kur šios išnyko, į jų neapgyvendintus vagų ruožus leisti jaunas žuvytes – būtinas veiksmas, nes tiesiog nebeatsirastų kam ten atplaukti neršti iš jūros. Tikslių žinių kiek žuvų galbūt išneršia trumpoje užtvankų neatitvertoje Viešvilės atkarpoje, neturėta. Tad populiacijos atsikūrimas vien įrengus žuvitakius, dar neužtikrina sėkmės. Nusprendus atverti Viešvilę praeivėms žuvims, 2008-aisiais ties abiejomis užtvankomis pastatyti žuvitakiai ir po kelių šimtų metų pertraukos visa upelio vaga vėl tapo pasiekiama šlakiams. Jau kitais metais pasiekė žinia, kad tarp užtvankų esančiame upelio ruože stebėti pirmuoju žuvitakiu prieš srovę pakilę šlakiai. 2011-aisiais rezervato darbuotojas pirmą kartą rezervate stebėjo vidurupin neršti atkeliavusią žuvį, šalia kurios lyg koks nykštukas plaukė daug mažesnis margasis upėtakis. Šlakių kelionės upėmis į nerštavietes vyksta rudenį jau vėstant orams. Kritulių kiekis ypač svarbus, kad gana stambioms žuvims upelyje judėti prieš srovę nebūtų per seklu. Tuo požiūriu ypač nepalankūs sausringi dveji praėjusieji metai. Šiemet žemiau rezervato upelyje tyrimus vykdę ichtiologai atplaukusias žuvis aptiko dar rudens pradžioje. Lapkričio viduryje  vietos gyventojas vieną pavakarę stebėjo keturis per žuvitakio slenksčius šokinėjusius šlakius. Žinoma, manyti, kad į gana nedidelį su daug seklumų upelį atkeliaus labai daug žuvų, neverta. Riboto dydžio vandens telkinys jų pajėgus sutalpinti ne daugiau nei gali. Jau pora metų išaugintas veislyne šlakių mailius į upelį rezervate nebeleidžiamas. Tokia pertrauka turėtų tęstis ir kitąmet. Tai suteikia progą stebėti, kokios galimybės šioms žuvims pačioms kiek jų dabar esama palaikyti savo skaitlingumą be papildomo žmogaus indėlio. To nepabandžius nesužinosime, ar kokia nors pagalba šlakiams tebėra reikalinga. Galbūt, kad tai kas jau padaryta yra pakankama ir Viešvilės upelio šlakiai geba sulaukti tiek palikuonių, kad beatsikurianti populiacija gali gyvuoti savarankiškai. O gal iki visiškos sėkmės dar kažko trūksta? Tačiau į šį ir kitus klausimus atsakyti padės vėlesni žuvų tyrimai.

 

2016.11.17   A.B.

                                                                                         

 


Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato direkcija
Eičių kaimas, Gaurės sen.
LT-73141 Tauragės raj.
Tel. 8 446 41445, faks. 8 446 41514
El. paštas: vie.rez@viesvile.lt