prie gulbesPraėjo jau du trečdaliai pavasario, o šįkart turėjome progos pažinti jį kitokį.  Nežinia kur dingusi šiluma,  naktys vėsios ir kartkartėmis dar vis šerkšnu nušarmojančios pievas. Žoliniai augalai dėl šilumos stokos vos stiebiasi ir lapoja labai palengva. To pavasarinio žalumos sprogimo nematyt. Daugiau jos šlapynėse, kur gerokai ištįso viksvų lapai, kyla vilkdalgiai. Juodalksnynuose išsiskiria karčiosios kartenės, kurioms iki žydėjimo trūksta visai nedaug. Atrodo pušynuose tuoj tuoj išsprogs mėlynių lapeliai, pražys ievos, bet bendras įspūdis toks, tarytum daugelis augalų  kažko lūkuriuotų. Net parskridę paukščiai. Gegutė, pirmąkart išgirsta balandžio devynioliktąją, tačiau vėl giedojo tik po savaitės. Ir vėl tyla. Ir taip su ne viena giesmininkų rūšimi. Margasparnes musinukes, žaliąsias pečialindas veikiau išgirsi ne giedant, o skleidžiant kitus  garsus. Gervės, esančios tarp pirmųjų sugrįžėlių, irgi mums pateikė staigmeną. Vykdydami kasmetę jų apskaitą veltui tikėjomės įprasto aktyvumo. Apskaita, kuri vyksta pirmosiomis ryto valandomis, paprastai leidžia gana dideliu tikslumu nustatyti gervių porų skaičių. Dviejų valandų klausymosi apskaitos dalyviams būnant pasirinktose vietose atskleidžia tai, ką vienam žmogui įvertinti prireiktų keleto išvykų į gamtą. Bet šįkart teko nusivilti: dalis paukščių tylėjo, o ir girdėtos poros šūkavo itin saikingai. Ko gero didesnei sėkmei nepasitarnavo permainingi orai. Tačiau bendrai, šis pavasaris gervėms gan palankus. Vandens, kuris būtinas perimvietėse, netrūksta. Dažnai maitinimosi vietose lankosi pavieniai paukščiai. Taip ir turi būti: antrasis poros narys lizde šildo kiaušinius.

Į pelkių ežerus gulbės giesmininkės iki šiol kasmet nuolat užklysdavo keliaudamos. Paukščiai pailsėdavo ir traukdavo toliau. Prieš dvejus metus vasarojo galbūt dar nesubrendusių paukščių ar patyrusių nesėkmę perint kažkur kitur gulbių giesmininkių pora,. Šiemet jos vėl pasirodė ežere. Iš pradžių dvi, vėliau atskrido ir trečia. Balandžio dvidešimt šeštąją prie ežero apsilankę kolegos parnešė džiugią naujieną: paežerės liūne gulbės iš kiminų susikrovė lizdą ir patelė sudėjo vieną kiaušinį. Šalia plaukiojo vienas lizdą saugantis paukštis. Rezervato istorijoje su gulbėmis giesmininkėmis taip nutinka pirmąkart. Iki tol jos čia perėti net nebandė. Šiai miškatundrės  rūšai pelkių apsupti vandens telkiniai, koks yra Gličio ežeras – būdinga natūrali buveinė. Mūsų šalyje gulbės giesmininkės perėti dažniau pasirenka žuvininkystės ūkių tvenkinius, tačiau net ten dažnai lieka atsargios ir šalinasi pasirodžiusio žmogaus.

Sausi šviesūs pelkes supantys miškai – jau pelėdų lutučių karalystė. Balandį jos baigė skambiomis trelėmis. Naktų tyloje dažnai jos buvo vienintelės girios giesmininkės. Tyliu oru energinga giesmė ausis pasiekia ir už kilometro. Tačiau lututės geba kaitalioti savo skleidžiamų garsų stiprumą ir iškart nustatyti atstumą iki sparnuočio ne taip paprasta. Kai kada  naktį aidu girioje pulsuojanti trelė net  neleidžia suprasti, kurioje miško vietoje slepiasi pats giesmės autorius. Tiesa, tokie atvejai pavieniai, tačiau nors retai, bet kartais po kiek laiko tenka prisipažinti sau, kad nebesupranti kur tas sparnuotis gali būti. Lututė – ne ta pelėda, kuri šviesiu paros laiką būtinai pratyli. Nesenai lankantis netoli jos uokso vakare, o kitąkart – laikui artėjant  link pusiaudienio ir šviečiant saulei, lututė lyg niekur nieko ištreliavo kelias giesmes. Mažajai pelėdai net ir vėsoki orai– vis tiek pavasaris. Poros užimtame sename juodosios meletos uokse patelė jau peri. Beje, dažnas lututės kaimynas, su ja besidalinantis tokiais pat uoksais– karvelis uldukas. Jam, kaip lututei, dabar perėjimo metas. Šie karveliai gana atsargūs ir stengiasi per daug neatkreipti į save dėmesio. Todėl jų gyvenamąją vietą geriausiai išduoda ūkčiojanti giesmė, o pamatomi kuomet pakilę skristi tuoktuvių skrydžiui prasklendžia virš medžių viršūnių.  Tada karvelis suspėja ore vienas į kitą suploti sparnų galais ir todėl pasigirsta savotiškas pliauškėjimas.  Rezervate uldukai ilgainiui pagausėjo. Iš pradžių kiekviena nauja radimvietė džiugino ir skatino naujus lūkesčius, jog nebekertamame miške daugėjant uoksinių medžių įsikurs naujos poros. Taip ir nutiko. Dabar rezervate žinoma perint iki keleto porų ir skaičius artėja link dešimties. Paprastai sparnuočiai pasirenka miško sklypus į kuriuos nuolat sugrįžta.

Kaip visuomet tikimės, kad mus nudžiugins ne kelios, o kur kas daugiau gyvojo pasaulio rūšių. Ir visai nesvarbu koks pavasaris. Vieniems blogesnis, kitiems – itin geras. Bėda gal dar ir ta, jog neįmanoma paskui visus suspėti ir vertinti kaip jiems sekasi. Todėl daug klausimų lieka neatsakyti. Tačiau kiek besistengtume tai padaryti, kaip visada galutinis sprendimas priklauso pačiai gamtai.

 

 


Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato direkcija
Eičių kaimas, Gaurės sen.
LT-73141 Tauragės raj.
Tel. 8 446 41445, faks. 8 446 41514
El. paštas: vie.rez@viesvile.lt