Atėjo laikas, kada, pasibaigus neįprastai šaltam laikotarpiui galime apžvelgti kas jau įvykę permainingoje gamtoje. Kaip visada daugybės dalykų, kokių pasekmių turėjo gyvajai gamtai vėsi antroji pavasario pusė taip ir nesužinosime. Kiekvienam reiškiniui įvertinti reikia daugybės krytingų pastangų. Galime spėti, kad sunkiai sulapoję juodalksniai, kiti medžiai taipogi nelemto sezono pasekmė. Netinkamu laiku besiskleidžiančius  lapus nutvilkė šalnos. Todėl net atėjus vasarai matyti pajuodusiais kraštais kybantys įvairiame aukštyje. Silpnokas medžių, krūmų ūglių prieaugis irgi ko gero nelemtų šalnų pasekmė. Netgi žolė daug kur auga reta ir žemaūgė, o kai kurių anktyvesniųjų augalų lapai– su šalčio paliktomis žymėmis. Ilgiau nelyjant tapo sausoka ir tai pirmiausia pajutome pušynuose, kurie padvelkė perdžiūvusiomis pakritomis ir kilo grėsmė neišaugti  toms vėlyvesnėms mėlynių uogoms, kurios užsimezgė vietoj šalnų išvengusių žiedų. Viešvilėje vandens nuolat mažėjo ir birželio pradžioje upelis itin nuseko. Gamtą ilgesnį laiką  nuo žymesnės sausros gelbėjo tik vėsoki orai ir dėl to sumažėjęs drėgmės garavimas. Pavasario negandų pasekmė, dėl ko aukštaūgių suvešėjusių žolynų plotų dėl to stinga. Lėtas žolės augimas savaip  reikšmingas pievų gyvūnijai. Menka, retoka žolė sumažino griežlių buveinių plotus. Todėl nekeista, jog pirmieji paukščiai rezervate aptikti ten kur saugiau: nendryno pakraštyje ir dilgėlyne.  Bet ir tokia žemaūgė  pieva vilioja gerves. Birželio trečiąją šalia vieno iš tėvų vabzdžius lesė rusvas kone pusės suaugusiųjų dydžio pasiekęs jauniklis. Greta gerviukų maistą žolėse rankiojantys tėvai retsykias pakelia galvas ir sužiūra ar nėra kur pavojaus. Kol mažieji neskraido, vyresnieji paukščiai nepalieka jų ir visur kartu vaikšto pėsčiomis. Gervės – vieni didžiausių šalies sparnuočių ir ne kiekvienas plėšrūnas ryžtasi jas pulti. Jaunikliams gi gyvenimo iki pradedant skraidyti laikotarpis – pats rizikingiausias. Į juos kėsinasi keturkojai, o ir sparnuoti plėšrūnai. Todėl dažnai pirmajam skrydžiui pakyla vos vienas iš paprastai dviejų brolių arba sesių. Tačiau tai vistiek geras pasiekimas, nes gervės – ilgaamžiai paukščiai ir kartų kita vyksta pamažu.

Gegužės gale ežere plaukiojo gulbės giesmininkės su vieninteliu jaunikliu. Kuklus prieauglis savo augalija skurdokame vandens telkinyje laikomas natūraliai padiktuotu šykščių maisto išteklių. Turtingesnėse vandens augalais buveinėse vadoje auga iki keturių, retai – penkių jauniklių  Tačiau birželio antrąją ežere gulbių nebesimatė. Akivaizdu, kad pirmąjai čia perėjusiai gulbių giesmininkių porai nepavyko išsaugoti to vienintelio. Kas jam nutiko – mįslė. Tačiau galimas atsakymas krypsta link jūrinių erelių, kurie paežerėje nuolatiniai svečiai ir dažnai vieną, o kartais ir daugiau plėšrūnų pamatysi tupinčius lyg sargybinius  kur nors medyje.  Nužiūrėti bei nutverti per nesaugų atstumą nuo tėvų nuplaukusį gulbiuką – tiktai pasirengimo ir kantraus laukimo klausimas.  Gulbės, netekusios jauniklio, pasitraukė kitur ir jų veisimosi sezonas baigėsi. Kitame ežere matyta vieniša klykuolė patelė irgi verčia manyti, kad jai taip pat kažkas nepavyko.  Tačiau netekčių nuotaiką praskaidrino žemyninės kopos pašlaitėje vos ne iš po kojų pažeme nuskridę jerubiukai. Patelė,  pirmoji savo skrydžiu pamėginusi atkreipti žmogaus dėmesį į save, nepaliko jauniklių ir viliojo tolyn nuo jų. Tokiu atveju geriausia išeitis– kuo skubiau pasišalinti pasistengus nesumindžioti kur nors ant žemės besislepiančio paukštelio.  Dabar būti gamtoje – tam tikras iššūkis sau. Akys ir ausys turi sekti kas dedasi aplinkui jei nenori pakenkti. Sutrikdyti gyvūną svarbiu jo gyvenimo momentu gresia paradimais. Žmonėms gyvūnų veismosi metu gamtoje nedera būti pernelyg smalsiais stebėtojais. Apsilankęs šalia lizdo ar jauniklių atkreipsi plėšrūnų dėmesį  ir tai, kam gyvūnas skyrė visą metų sezoną gali būti  nepataisomai prarasta.

 Daug jauniklių jau tapę savarankiški. Kone iš po kojų kyla juodųjų ir strazdų giesmininkų jaunikliai. Karveliai keršuliai gana atsargūs, bet aptiktas jauniklis leido save apžiūrėti už keleto metrų atstumo. Šis mokymosi saugiai gyventi netikėtumų pilnoje gamtoje laikas  pamatuotas daugybe netekčių. Aptikęs sudraskytų sparnuočių liekanas matai, jog dažniau tai būta jaunų gyvūnų. Tačiau gamta viską numačiusi ir vien dėl natūralių praradimų dėtys bei vados būna gausesnės.

Dar peri vėlyvesnieji giesmininkai: paprastosios raudonuodegės, mažosios bei pilkosios musinukės, volungės, devynbalsės. Smagiai nuteikia virš girios nuolat praskrendantys eglinių kryžasnapių pulkeliai. Gegužės mėnesį šie paukščiai stebėti kartu su skraidančiais jaunikliais. Ne kartą tuo metu eglynuose girdėta giesmė. O tai– tikrai ne kasmetė proga. Kryžiasnapiai, kitaip nei daugelis smulkiųjų sparnuočių nėra aktyvūs giesmininkai, o ir peri pas mus ne kiekvienais metais.  Kur kas dažniau juos pavyksta išvysti kada kimiai šūkčiodami praskrenda virš girios.

 

 

2017 06 08                                                                                                                 A.B.

 


Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato direkcija
Eičių kaimas, Gaurės sen.
LT-73141 Tauragės raj.
Tel. 8 446 41445, faks. 8 446 41514
El. paštas: vie.rez@viesvile.lt