Ilgėjantys šešėliai bei trumpėjantys dienos žingsniai palieka mums  džiaugtis tuo ką turime: mažėjančia šviesa bei ilgomis naktimis. Betgi čia galime įžvelgti ir savosios gamtos privalumus – didelę metų laikų įvairovę, neleidžiančią nuobodžiauti ir suteikiančią daugybę naujų įspūdžių. Todėl rimtin panirusi ir dėl tokios savo būsenos kartais iš pirmo žvilgsnio tuštoka gamta visada žadina permainių laukimo jausmus. Kalendorinio metų laikų lūžio laikotarpis neleido pamiršti šlapio rudens ir su tokiomis nuotaikomis įžengėme į niūriausią metų mėnesį. Vistik dėl smarkesnių kritulių stokos antroje lapkričio pusėje vandens turėjome kiek mažiau, tačiau vėsuma neskatina garuoti ir sumažta jo tiek kiek surenka upeliai ar susigeria gilyn į žemę. Dabar apsemtą Viešvilės slėnį pamatyti pasiseks nedaug kur. Upelio vanduo beveik visur grįžęs į vagą.  Bet pelkėse jo dar apstu ir Viešvilei užteks ilgam. Kelias tarp pelkių ties pietiniu Gličio raisto pakraščiu apsemtas lyg pavasarį po staigaus sniego polaidžio ir nebepravažiuojamas. Gruodžio pirmąją iškritęs negausus pirmasis sniegas nieko gamtoje nepakeitė, tik suteikė progą daugiau sužinoti apie jos gyvenimą. Ypač žinduolius. Štai ant kalvos viršūnės gulėjęs elnias iš anksto pajuto besiartinantį žmogų ir pasišalino, bet pailgas guolis mėlynojuose,  pėdsakai ploname sniege bei ore tebetvyrantis kvapas jį išdavė ką tik ten buvus. Ūkanotą dieną žvėrys suaktyvėja dar nesutemus Todėl nelaukdamas tamsos, popiete perbėgęs plentą paraistėn nukeliavo vilkas.  Tokiomis sąlygomis atvirose vietovėse besiganančius elnius ir stirnas galima pamatyti dažniau. Gyvūnams stebėti rezervate palikta automatinė vaizdo kamera įamžino dar neregėtą naktinį vaizdą. Jos matymo lauke pasirodė penki danieliai. Prieš dvejus metus šie žvėrys medžiotojų paleisti poroje Karšuvos girios vietų, todėl liko tik laiko klausimas kada jie pasirodys rezervate. Tačiau kol kas nekyla mintis danielių įtraukti į rūšių sąrašą. Medžioklės tikslais atvežtų Viduržemio jūros kraštų gyvūnų likimas girioje neaiškus ir telieka stebėti kaip klostysis jos ateitis. Turėtų praeiti laiko, kol žvėrys natūraliai pagausės ir sugebės ištverti mūsų gamtos sukrėtimus bei po to išliks, kad nuspręsti danielius laikyti vietinės faunos dalimi.

    Paukščiai  dabar tylūs kaip  niekada. Todėl lapkričio ūkanotoje šviesoje išgirsti giedantys didžioji zylė bei eglynų slapukas liputis– vien retos išimtys. Paprastai girios tylą pagyvina praskrendantys šūkčiojantys žaliukių, kryžiasnapių ir kitokių žiemojančių sparnuočių pulkeliai. Gruodžio antrąją jauname eglyne  pabaidyta slanka šovė kone statmenai į viršų tarp glaudžių medžių lajų. Kažkodėl šie paukščiai poilsiui mėgsta rinktis tankumynus, kur ateina pėsčiomis, o kilus pavojui priversti kilti plakdami  sparnais trukdančių skrydžiui šakų galus. Slankos dažnai neskuba išskristi ir čia jokia išimtis. Šių didokų sparnuočių atkaklumas stengiantis ilgiau užtrukti mūsų krašte veikiau liudija gebėjimą rasti maisto net orams žiemėjant. Menkas gruodžio pradžios sniegas slankai jokia kliūtis, o slanka tikrai ne šio meto staigmena. Tačiau geltonuojančios sniego baltume voveraitės atrodo tikrai egzotiškai. Vėlyvieji grybai, veikiausiai išaugę dar iki lapkričio vidurio ar net anksčiau tokiomis sąlygomis gali išlikti ilgokai. Stangrūs vaisiakūniai greitai nesuyra todėl lengva apsigauti pamanius, kad šie grybai auga ir žiemą.

 

2017m.gruodžio 6 d.                                                                                                                   A. B.

 


Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato direkcija
Eičių kaimas, Gaurės sen.
LT-73141 Tauragės raj.
Tel. 8 446 41445, faks. 8 446 41514
El. paštas: vie.rez@viesvile.lt