pedosDiena iš dienos link pabaigos artėjanti kalendorinė žiema suteikia vis daugiau progų  stebėti gamtos atbudimo ženklus.  Vieni jų slypi čia pat ant plonučio sniego, kiti pasiekia mūsų ausis, tretieji tvyro kažkur  ore ir tikriausiai greit jų sulauksime.

Kol yra sniego, verta žvilgterti kas dedasi ant jo. Taigi čia perskaitėme, jog miškinių kiaunių šią žiemą daugiau. Plėšrūnių porinių pėdsakų  virtinės driekiasi miškuose kone visur.  Įspėjimas sparnuočiams, ypač perintiems uoksuose. Dabar itin aktyvios lapės. Pats jų tuoktuvių metas ir dažnai dviejų gyvūnų pėdsakai lygiuojasi greta. Miškų gilumoje, ties laukymėmis, pripėduota baltųjų kiškių. Šie jau  daugybę metų išlaiko vienodą skaitlingumą, kuris nors nėra itin didelis, tačiau išlieka gana pastovus. Tai būdinga miško gilumos rūšis. Rečiau atšokuoja į pievų pakraščius. Be miškų mėgsta  viržiais apaugusias laukymes, taip pat įsikuria pelkėse. Tik kartkartėmis jo keliai susikryžiuoja su pilkojo kiškio, kuris yra platesnių atvirų vietų mėgėjas, didesnio vientiso miško vengia todėl dažniausias rezervato paribiuose ties pievomis.

Vis daugiau skamba pavasariškų paukščių balsų. Tarškina, vienas kitą vaikosi didieji margieji geniai. Ypač trankiai artėjančias permainas sutinka juodosios meletos. Jų galingi tarškesiai sausuolių viršūnėse ir žaismingas kvykčiojimas nuspalvina ilgėjančių dienų sulaukusį vasarį. Rezervate žmogaus neliečiami miškai geniams, meletoms palengva tampa tikru rojumi. Tenai negyvų medžių vis daugėja, taip pat jaunuose miškuose. Vyksta arši kova dėl vietos, maisto ir šviesos. Todėl išgyvena tik stipriausieji, kitus pasmerkdami lėtai žūčiai. Pastarieji tręšdami tampa geniniams paukščiams patraukliomis vabzdžių veisyklomis.

Naminei  pelėdai nėra metų laiko, kada jos neišgirsi ūkaujant. Švelnus vasaris– ne išimtis. O štai žvirblinė pelėda – visai kas kita. Ji reiklesnė metų laikams ir ypač žiemos orams. Tad išgirsti ją sausio-vasario mėnesių sandūroje buvo įmanoma tik dėl malonių, nešaltų orų. Švilpaujanti pelėdžiukė priminė šįkart anksti kitiems eglyno gyventojams bei savo giminaičiams, kad čia jos plotai, kuriuose, jei tik kas nesutrukdys, pasitiks pavasarį ir gal net išaugins jauniklius. Nuostabu, kada kasmet šias pelėdų pasaulio nykštukes pasiseka aptikti vis naujose vietose kur dar prieš metus jų nerasta.  Taip pat eglyne ant samanų straksi kuoduotosios zylės ir rankioja kankorėžių aižytojų– voverių bei eglinių kryžasnapių pabertas sėkliukes. Pastarieji eglynuose tiesiog klega. Aktyvesnieji  traukia savo skambias giesmes ir galima spėti, kad jie čia peri. Kryžiasnapiams ir vėl pasisekė: antri metai paeiliui eglės derlingos ir iki laimės jiems visiškai to pakanka. Pilkąjai paprastajai ir didžiajai zylėms  tylos dienos irgi baigėsi. Jos gieda taip pat. Tačiau tai, ką dabar laikome gamtos atkutimo požymiais, dar netapo kasdienybe. Tebėra žiemos laikas ir sparnuočiai savo elgesį derina prie esamų gamtos sąlygų.  

Artosios aukštapelkėje dar nieko išskirtinio nevyksta. Kur bepažvelgsi– blyškiai žalsvomis pušelėmis nusagstyta lyguma, padengta plonučiu sniego apklotu, kraštuose besiremianti į aukštakamienį mišką. Tik štai vasario ketvirtąją  tarp samanų kupstų vienišas stypsojo ant žalsvo stiebo šalčio sustingdytas besimezgantis juosvas kupstinio švylio žiedas. Augalas kiek galėdamas išnaudojo ankstėliau atslinkusią sausio šilumą ir suskato ruoštis žydėti. Vienas toks aptiktas išsišokėlis pelkėje buvo sustabdytas šalčio, tačiau neabejotina, grįžus šilumai, stiebas dar kilsters žiedą aukštyn ir pastarasis, pralenkęs kitus, pirmas švelniai sugeltonuos tarp kiminų. Švyliai šalčiams nejautrūs. Tik jiems iš pelkės augalų būdinga skubėti auginti žiedus paros temperatūrai dar svyruojant tarp šilumos ir šalčio. Kupstiniai švyliai visuomet skuba. Kuomet pražysta pirmieji augalai, vabzdžių dar nebūna, taigi žiedadulkes išnešioja vėjas.

 


Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato direkcija
Eičių kaimas, Gaurės sen.
LT-73141 Tauragės raj.
Tel. 8 446 41445, faks. 8 446 41514
El. paštas: vie.rez@viesvile.lt