IMG 6568 1Nuo kaitros ir sausros alpsta birželis. Baigia išgaruoti tai, ką gamta buvo sukaupusi nuo praėjusių metų rudens. Viešvilė perregima  ir susitraukusi į vagos dugnu tekančio seklaus vandens srautą. Upeliui tokie išbandymai jokia pirmiena. Tik mes prasidėjus šiltam metui visad viliamės, kad gal šiemet bus geriau. O pušynuose menkais nesenai iškritusio vandens lašais trumpai pasidžiaugė derlių brandinančios mėlynės. Iš ankstyvesnių žiedų išaugusias jau pamėlusias uogas skanauja paukščiai. Tačiau dauguma vis dar žalios ir nežinia kiek jų subręs tęsiantis sausrai.  Vėl saulėkaitoje spraga smėlynų kerpės šiurės, net atsparūs saulės vonioms viržiai atrodo kuklokai. Vietomis jų kereliai išdžiūvę. Menkesnius žolynus išaugino pievos. Negandų spaudžiami augalai skuba žydėti ir megzti sėklas. Birželio septynioliktąją kai dauguma dar tik augino lapus, pievoje pražydo ankstyviausieji kardeliai. Tarp miško įsispraudusioje mažoje pievelėje neįprastais beveik baltais žiedais pasipuošė raudonoji gegūnė. Tenai augančio antrojo augalo žiedas irgi blyškesnis nei būdinga šios rūšies atstovams. Šiemet įvairių gegūnių lyg ir mažoka.  Bet yra kam vasara dosni ir miela. Tarp tokių–kukučiai, kuriems kaitros nuskriaustoje žemoje žolėje atsivėrė nauji mitybos plotai. Kukučiai– pietiniai gyvūnai, ir jų atsiradimas rezervato pašonėje esančiame kaime ir gausėjimas kitur girios pakraščiuose galėtų būti siejamas ir su vis dažnesniais karštais sezonais. Trumpakojis paukštis mėgsta ganytis žemažolėse smiltpievėse, dirvonuose, o tokių vietų įkaitusi gamta sukuria vis daugiau. Karštais orais džiaugiasi ir paprastosios medšarkės, kurioms nutverti grobį skurstančiose pievose tampa lengviau. Kol patelė peri, patinas savo stebėjimo poste kepinamas saulės užtrunka ilgai. Tiktai netikėtai užpultas netoli lizdą susisukusios tad jį ginančios pilkosios musinukės paknopstom nuniro žemyn, bet sugrįžęs atgal kitų puolimų laukė tinkamai pasiruošęs ir jau tvirtai laikėsi šakų soste.

Tarpumiškės pieva elniukams– ne tik maisto šaltinis, bet ir pasilinksminimų vieta. Patelių kartu išvesti pasiganyti jaunieji džiugiai straksi ir laksto. Vaikystė visiems nerūpestinga. Gervių poros dviems jaunikliams turbūt irgi taip atrodė. Juolab, net mokančius pačius nuo pirmųjų dienų susirasti maisto, tėvai kartais ką nutvėrę, atkiša snape savo mažiesiems sulesti. Bet štai vieną dieną gervės pievon išėjo tik su vienu jaunikliu, antrąją– irgi, ir nuo tada vienintelis poros rūpestis – kaip išauginti tą likusįjį gelsvapūkį.  Gamtos aritmetika moka ne vien pridėti. Dažnai joje skaičius negailestingai keičia minuso ženklas. Šįsyk taip pat. Tačiau ir to vieno pakaks. Tegul tik išlieka. Gervės ilgaamžės, bus dar vadų. Išaugintų palikuonių irgi. Birželio pradžioje tada dar abudu gerviukai siekė maždaug ketvirtį suaugusiųjų dydžio. Jau po keleto dienų matėsi kad paukšteliai pastebimai paaugo. Viena iš trijų pievon išeinančių pasiganyti elnių – vieniša, kuomet kitos dvi vedžiojasi po margą jauniklį. Pirmoji elnė pačiame jėgų žydėjime, tad jinai veikiausiai jauniklio neteko. Žvėrys pasiganę nesivargina eiti toliau todėl ilsisi kažkur pievos pašonėje. Elniukams kelios savaitės ir jie tikri greitakojai. O birželio viduryje kitoje pievoje kolegės sutiktas stirniukas gyveno tiktai pirmąsias dienas.  Važiuojant miško keliukais per girią, pakelėse matyti ūgtelėje abiejų rūšių kiškių jaunikliai. Už rezervato ribų iškirstos plačios biržės priviliojo net laukų gyventojus pilkuosius kiškius, nors šiaip giria priklauso baltiesiems ilgaausiams. Palei kelius, kvartalinėse linijose dažniau auga kitokių rūšių žolės, kurių tiek gausiai kitur miške, ypač pušyne retokai aptiksi. Jos praturtina kiškių maisto stalą. Kiškai gana nebaugūs žvėreliai. Jų strategija paprasta: ramiai pralaukti – gal nepastebės. Atrodo, kad kiškiai nebūtinai žmogų gretina su pavojumi. Net jį tolėliau pamatęs gyvūnas  lyg niekur nieko rupšnoja žolę.  Dienai baigiantis  keliu per  pušyną pūškuojantis trumparegis barsukas  ne iškart suprato sutikęs žmogų ir tik uoslė įspėjo apie galimą pavojų. Nukurnėjo už kalniuko ir sustojo įsitikinti ar ne be reikalo bėgo. Barsukai per keletą paskutinių metų pagausėjo. Kaip rodo stebėjimai, gyvūnai nuo urvų papelkiuose nukeliauja didokus atstumus, kartais  keletą kilometrų. Šių žvėrių populiacijoje dabar – gausėjimo šuolis.

Daug rūšių sparnuočių jau įgudo gyventi savarankiškai. Tai – zyliukai, strazdžiukai, žaliukių, kikilių  ir daug kitokių sparnuočių šiųmetukų. Tėvams pakaks dar laiko antrąjai vadai išauginti. Balsingi didžiojo margojo genio jaunikliai uoksus beveik sutartinai paliko pirmąjai birželio savaitei baigiantis. Net besikarstydami medžiais nemoka tylėti ir triukšmauja bent kiek praalkę. Sunkiai paaiškinama kodėl kaip tik dabar kuomet prieš kitas poras nebereikia įrodinėti savo teritorijos priklausomybės, kai kurie geniai vėl pradeda lyg pavasarį tarškinti snapais savo tuoktuvių treles. Galbūt ir dabar jiems svarbu pranešti aplinkiniams gentainiams, kad šie plotai dar vis užimti tik jau skraidančius jauniklius auginančios šeimynos. Virš miško laukymių, kirtaviečių laumžirgius gainioja  skėtsakaliai. Dieną oran sukyla spiečiai  tų senovinių vabzdžių palikuonių, kuriuos sugauti gali tiktai šie geresni už juos skrajūnai. Plėšrūs bei vikrūs kitus vabzdžius gaudantys laumžirgiai patys tampa kitų medžiotojų grobiu. Kėkštas toks nėra, skrajūnas jis prastas tačiau moka semtis patirtį ir  tai ko nesuteikia sparnai, girios gudragalvis geba atremti savo proto gebėjimais. Tačiau net šiuo metu dar nemokančių priešų vengti gyvūnų jauniklių prisotintoje gamtoje kartais ir patyrę suaugusieji gali tapti kažkieno grobiu. Retame pušyne ant mėlynių kupsto paskleistos suaugėlio plunksnos liudijo apie kėkšto virsmą plėšraus  sparnuočio maistu. Šiame pasaulyje nėra nieko pastoviau už laikinumą, tačiau metų laikų kaitoje bei gyvojo pasaulio atstovų kartų kaitoje atsinaujinančios gamtos gyvenimas tęsiasi.

 

 

2018 06 17                                                                                                                              A. B.

 


Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato direkcija
Eičių kaimas, Gaurės sen.
LT-73141 Tauragės raj.
Tel. 8 446 41445, faks. 8 446 41514
El. paštas: vie.rez@viesvile.lt