IMG 7109.jpg-naujienaiVis dar sunku patikėti, kad spalis jau pasibaigė. Buvo kažkoks kitoks, ypač šviesus, vis dar be smelkiančios vėsos ir skaidrus. Bet medžių lapams nesumeluosi: net be vėjo jų vis daugiau nugulė žemėn ir trapus medžių aprėdo likutis po kiekvienos nakties dieną pasitinka dar labiau išskydęs. Gal dar beržai su juodalksniais jų likučiu vėjui pūstelėjus šiugždena. Medžiai– ramybėn, bet štai rugpjūtyje iš naujo suvešėjusios mėlynės užmegztas žalias uogeles augina. Kiek tai tęsis– viskas gamtos rankose. Spanguolės spalio dvidešimt septintąją dar pavienius rausvus žiedus saulėn kėlė. Po to– menka sniego porcija tikrovėn grąžino.

                      Danguje – vis daugiau ramybės. Didysis mažųjų keliauninkų srautas nutrūko. Vietinių būsimųjų žiemotojų bendriją paįvairina kol kas negausūs čimčiakai, šiaurės kikiliai.  Pritilusioje girioje lengviau išgirstamos  tylenės juodagalvės sniegenos. Kitu metu šiuos sparnuočius  užgožia kiti skardžiabalsiai paukščiai. Dabar sniegenos po kelias dažniau lankosi pamiškių lapuotynuose. Čia joms daugiau maisto. Vakarėjančiu spalio pabaigos dangumi nugageno vienas kitas žąsų būrys. Su tuo pirmykščiu skaitlingu traukimu nebėra ką lyginti. Virš girios nutrimitavo ir balsingų gulbių giesmininkių pulkas. Ir tai viskas. Gervės šiemet rezervato apylinkes kažkodėl aplenkė ir tos, kurios čia užklydo, skrido negausiai bei trumpai. Ramybe spengia ežerai. Tiktai net dabar vandenų be dėmesio nepalieka jūriniai ereliai. Kaipgi be jų?  Apskrenda, patikrina, pabudi pakrantės medžiuose. Ar tai stambesnė žuvis vandenyje sušmėžuos, ar koks sparnuotis pakeleivis sparnų pailsinti ežeran nutūps. Ereliai kantrūs. Būtinai savo valandos sulauks. Eglyne žvirblinės pelėdos nebegieda, o nuotaikas išreiškia kitaip. Pilkosios meletos – irgi. Tiktai savąja kalba apie buvimo vietą praneša. Bukutis rytais  saulei šviečiant energingai medyje trumpai pašūkauja. Pabaiga rudens giesmėms gamtoje. Įvairūs geniniai dažniau stuksenimu medžio kamienan žinią kur įsikūrę  siunčia. O tai tik besimaitinančio sparnuočio sukeliami garsai. Balnugaris genys šalia seno juodalksnyno išdžūvusių eglių guotą aptiko. Medžiams mirtis– baltnugariui puota. Kala atšerpėjusią žievę nenuilsdamas. Kas galėjo taip sugalvoti, kad sausuoliai gamtoje žalingi ir vien tik kenkėjų veisyklos tėra? Retuoliui baltnugariui geniui– tai svajonių sodai, be kurių tiesiog išnyktų. Ir dar daug kam, apie ką daugelis mūsų nė nenutuokia ir pusiausvyrą gamtoje kuomet miškas be žmogaus įsikišimo gyvena, tiktai medienos pūdymu vadina.

                      Roplių nebematyti. Paskutinį gluodeną miško proskynoje aptikome spalio devynioliktąją, o gyvatė marguolė ant pelkės kiminų tarp gailių nejudri tysojo rugsėjo trisdešimtąją. Žiemvietėse iki pavasario visi. Per šalta ir maisto per mažai dabar.

                      Nudundėjo dar vienas elnių ir briedžių rujos ruduo. Daug jėgų per rugsėjį  iššvaistę patinai atsigauna, kaupia jėgas žiemai. Pelkėse išplaktos gulyklos malonios ir vėstant orams todėl tenai atsipūsti prigula ne vienas  raguotis. Iš paliktų pėdų, kitų ženklų matyti, kad durpių voniomis naudojamasi noriai. Dabar kaip dera elnių ir briedžių patinai vėl atsargūs, atgavę tikrovės nuovoką atskirti pavojų.

                      O vanduo kur? Net gana menkas lietus pelkes gaivina. Štai palašeno dieną, pusantros, ir jau juodalksnynu besiraitančio upokšnio vaga srovelė virvena. Kažkas nebe taip mūsų gamtoje, kada vanduo pelkei  – tarsi išganymas.

 

2018 11 01                      A. B.

 

 


 

 
 


 


Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato direkcija Į. k. 188739312
Karšuvos g. 3, Eičių kaimas, Gaurės sen.
LT-73145 Tauragės raj.
Tel. 8 446 41445, faks. 8 446 41514
El. paštas: vies.rez@viesvile.lt