Nei ruduo, nei žiema. Nors pastaroji jau viena koja įžengusi buvo. Kaip šios palikimas – ledu padengti ežerai, sustingdyti pelkėse kiminų kupstai. Vėlesnis lietus ir pakilusi temperatūra ilgokai neįveikė įšalo. Bet štai gruodžio dešimtąją kiminų pluta jau lūžinėjo po kojomis. Tačiau iki tol pora dienų su lengvu sniegu atvėrė naujas galimybes stebėti gamtą. Kartais manoma, kad šviežiai iškritęs sniegas sutrikdo žvėris ir šie iš pradžių vengia vaikščioti. Kažin ar tai tiesa, nes maitintis juk reikia ir ilgiau alkanas tūnodamas vienoje vietoje netversi. Be to gamtoje tai vyksta daugybę laiko ir gyvūnams sniegas joks netikėtumas. Kad ir kokias kliūtis patirdami, gyvūnai turi išgyventi ir tik aktyvumas jiems padeda išlikti. Todėl po snygio naktį, auštant jau rikiavosi lapės, kiaunės, stirnų pėdos. Prašvitus netoli pamiškės tvarkingą kojų atspaudų eilę paliko jerubė. Daug kartų čia lankantis liko nepastebėta ir tik sniegas ją išdavė. Gyveno tarsi nebūtų. Daugelis sparnuočių dabar tokie mažai matomi. Kėkštai irgi. Perlėkė po vieną laukymę ir tyliai smuko į juodalksnius. Didieji margieji geniai nemoka gyventi tyliai, nes tenka nuraškytą ir patogiai medyje įspraustą pušies kankorėžį išaižyti. Tvirtas sėklos žvynelis be smūgių snapu neatsilenkia ir giliai paslėptos sėklos neatiduoda. Todėl pušyne išgirsi ir paprastai ties medžio viršūne pamatysi stuksenantį genį, o dažnai ir šeimyninį margaplunksnių duetą. Nėra niekada  su šia genių maisto rūšimi bėdos. Pušys genius juo aprūpina kasmet. O eglinių kryžiasnapių tai nėra. Praėjo dveji paeiliui derlingi eglių kankorėžiais metai ir kryžiasnapiai išsidangino ten kur eglių viršūnės linksta nuo kankorėžių gausos. Tad šiai žiemai šitos paukščių rūšies pritrūko. Ir čimčiakų, mus rudenį aplankančių ir pasiliekančių žiemoti irgi itin mažai. Nors jie vientiso miško gilumos vengia, tačiau vis tiek nors praskrendančius sutikdavai kuomet jie skaitlingiau plūsteldavo iš šiaurės.

Diena trumpa skubina suktis. Krankliai dar švintant jau užimti maisto paieškomis. Juodieji paukščiai dažniausiai lekioja po du ir tik . Paežerėje po pelkinio miško pakraščio pušimi draikosi elnio plaukų kuokštai. Tačiau tame medyje ant šakos ne krankliai, o jūrinis erelis kažkur aptiktos maitos gabalą atsinešęs dorojo. Bet koks kritęs gyvūnas neprapuola veltui. Vilko ar lūšies sumedžiotos stirnos likučius palei juodalksnyną plačiau išnešiojo kiti smulkesni plėšrūnai. Aplinkui jų išnešioti kaulai  padėjo lengviau sužinoti, kad dar vienas gyvūnas jau tapo kitų maistu. Be aukų gamtos gyvenimas neįmanomas. Tačiau reikšmingą dalį pasiima žmogus. Svarbia kai kurių, netgi įprastų rūšių gyvūnų skaičiaus sumažėjimo priežastimi tampa žmonių veikla. Per paskutinius kelis metus retokais tapo briedžiai. Rezervato apylinkėse medžiojami kaip miškų kenkėjai, nugraužiantys jaunuolynuose pušis. Medžioklės reikšmingai veikia ir šių žvėrių gausą rezervate. Briedžiai– žvėrys klajokliai ir palikę saugų rezervatą visada rizikuoja gyvybe. Todėl, jei medžiojami kitur girioje, jų sumažėja ir rezervate. Bet pastaruoju metu nudžiugino nuolat pasitaikantys susitikimai su šiais gyvūnais. Dažnos išvykos į gamtą metu vieną – tris iki trejų metų amžiaus žvėris matome pušynuose arba miškingose aukštapelkėse. Miškuose  kur  plona tinkama maistui pušų žievė bei šakos su spygliais briedžiams nebepasiekiami, sotinasi viržiais bei mėlynių ūgliais. Kol nėra sniego ir žiema menkai skiriasi nuo rudens, ne tik jiems, o ir kitiems augalėdžiams  girios gyventojams pramisti įtin paprasta. Todėl telieka  vien saugotis tų, kurie kėsinasi į jų gyvybes.

 

2018 12 13

  

 


Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato direkcija Į. k. 188739312
Karšuvos g. 3, Eičių kaimas, Gaurės sen.
LT-73145 Tauragės raj.
Tel. 8 446 41445, faks. 8 446 41514
El. paštas: vies.rez@viesvile.lt