IMG 7524 1Jau visiškai normalu pavasario reiškinių sulaukti žiemą. Todėl nebekeista išgirsti klausiant: „Ar jau pavasaris?“  Žinoma, visi atsakymai tik gamtoje. Potvynis, žiemos ir pavasario reiškinys, jau pasibaigė. Viešvilėje vanduo sugrįžo į vagą ir žemupio slėnyje telkšo vien trapiu ledu padengtos balos. Sniego, lyginant su anksčiau buvusiu kiekiu, miške liko visai mažai todėl gausiau pasotinti upelį nebėra kuo. Menkai tepapildomas sniego tirpsmo vandeniu upelis  nuslūgo, bet vis dar beveik siekia  krantų viršų.

Jau dvi savaitės čirendami keliauja dirviniai vieversiai, gagena žąsų būriai. Pirmieji alksninukai pasirodė beveik kartu su vieversiais – vasario tryliktąją. Žiemą  jų visai nesimatė, o žiemojo netoli pasitraukę į vakarus nuo mūsų šalies ir pajutę pirmuosius pokyčius patraukė link vasarviečių. Vasario dvidešimt šeštąją jų  pulkelis linksmai klegėjo Viešvilės slėnyje. Ten pat eglyne nuotaikingai kiauksėjo kėkštai. Susirinkusių kelių paukščių grupėje vienas jų surengė tikrą muzikos šventę giedodamas tuoktuvių giesmę. Kartu visi paukščiai bendravo tarpusavyje ir skleisdami kitus tik jiems būdingus garsus kol visi pasileido skristi išilgai upelio nenutildami net ore.  Šie sparnuočiai privertė patikėti, kad jų namuose – jau pavasaris. Su įstabia, fleitos garsus primenančia giesme paukščių pasaulyje kėkštai – ypatingi atlikėjai. Visai ne kaip rečiau miško glūdumoje gyvenančios riešutinės. Viena jų  kaip tik išsidavė šiurpiai karkdama paupyje. Riešutinės balsų rinkinyje šis bene žinomiausias ir mažai ką daugiau prie jo galima pridėti. Gi kitas kėkštas, aptiktas žygiuojant pakeliui link upelio, tobulai mėgžiojo vištvanagio šūksnius. Upelio slėnio spygliuočių miškuose dar girdėta skambiai giedanti šiaurinė pilkoji zylė, švilpavo bukutis. PaukščiaI mėgsta turtingą senais medžiais upelio slėnį. Kiti, kaip didžioji, antis, kurios sudraskytos plėšrūno plunksnas radome, čia žiemoja upelyje. Vandens paukščiai rizikuoja ypač, nes derlingas,  turtingesnis grobiu slėnis su upeliu vilioja plėšrūnus ir išgyventi šaltmetį – sunki užduotis.

Skaičiuodami jau pavasario ženklus rodančius paukščius būtinai prisimename genius. Didieji margieji kartu su juodosiomis meletomis buvo pirmieji ilgėjančių dienų skelbėjai. Dabar jų, ypač juodųjų meletų, atrodo pilnas miškas. Šūkauja, būgnija į sausuoles šakas ir medžių viršūnes. Vasario pabaigoje prie jų prisijungė pilkoji meleta, kurios banguojanti giesmė sklido iš pelkės pakraščio. Naminės pelėdos gieda nepaisydamos kokia naktis: mėnesiena danguje ar tvyro visiškos sutemos. Tereikėjo pamėgdžioti žvirblinės pelėdos giesmę ir ši pratrūko švilpauti kol eglyną apsiautė tamsa. Matyt, čionai ji įsikūrė būsimam veisimosi sezonui.  Dar sausio gale aptikta beveik ten pat. Erdvioje  pievoje laukė malonus netikėtumas. Iš tolo sklido keista, bet skambi giesmė. Ant krūmo puošniai bolavo plėšrioji medšarkė. Paukštis net vidurdienį nesiliovė giedojęs. Tikėtina, kad tai visai ne vietinis, o iš šiauriau atskridęs žiemoti sparnuotis. Plėšriosios medšarkės perėti dažniau kuriasi aukštapelkėse, tačiau kitu laiku pastebimos ir panašioje aplinkoje kaip ši pieva. Pievas, ypač pamiškėse, mėgsta kiti žiemotojai čiamčiakai. Tiktai šiemet beveik pradingę ir atskridusių žiemoti beveik nepasitaikė.  Paskutinės išvykos į gamtą metu  praskrido vos keleto paukščių pulkelis.

Elniai dabar gali atsikvėpti. Besniegės pamiškių pievos vėl masina savo tarp pernykščių sausų žolių pasislėpusiais žalumynais. Stirnoms – irgi atvanga po grėsmingai vasario pradžioje sustorėjusių sniego klodų keltų sunkumų. Galima teigti, kad kanopiniai žvėrys peržiemojo be nuostolių ir jei tik netapo stambiųjų plėšrūnų aukomis, sėkmingai sulaukė šio meto. Voverėms, nuo sniego gausoms nepriklausomoms, žiema ne ypač gera. Eglėms menkai užderėjus, link pavasario teko misti ne tiek mėgstamomis pušų sėklomis. Iš bėdos gelbsti ir tai.

Vasario dvidešimt šeštąją saulėje pieva bėginėjo vorai, spindulių šildomoje skruzdėlyno pusėje  bruzdėjo skruzdės, atbudusi skubiai link tikslo ropojo erkė. Šie gyviai itin priklausomi nuo orų. Bet neverta apsigauti. Bus dar visko, kas privers šaltakraujus gyvūnus aprimti.

Iš didžiųjų margųjų genių prakapotų klevų kamienų plūsta sula. Žydėti rengiasi lazdynas. Jie neatšals, iš ištįsusių žirginių po dienos kitos pažirs geltonų žiedadulkių debesėliai ir gamta pasipildys dar vienu pavasario ženklu.

2019 02 28                                                        A. B.

 


Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato direkcija Į. k. 188739312
Karšuvos g. 3, Eičių kaimas, Gaurės sen.
LT-73145 Tauragės raj.
Tel. 8 446 41445, faks. 8 446 41514
El. paštas: vies.rez@viesvile.lt