Gamta vis gilyn brenda į tamsųjį savo laiką. Karaliauja priešžiemis. Tad  likusi paros šviesa sutelkia ją mėgstančius gyvūnus ir skubina jas viską atlikti laiku.  Bet gi nebūtų tai mūsų krašto rūšys, jei to nesugebėtų. Dar visiškai neprašvito, o laipiotojas  medžių kamienais žemyn galva bukutis jau čia ir garsiai pasiskelbia kur esąs. Jo balsas bundančiame ryte nuskamba skardžiausiai. Tai ne koks ramus didžiojo margojo genio stuksenimas aižant pušies kankorėžį. Ryto migloje aiškėja pievos pakraštin papešti žolės išėjusių elnių kontūrai. Visas būrys. Šviesesnės patelės su jaunikliais žiemos kailiu  ir jų tarpe tamsuojantys pavieniai jauni patinai. Iki įsivyraujant šviesai jie pasišalins. Šiems žvėrims diena daugiau poilsiui, bet nebūtinai. Kur ramiau, diena skirta ne tiktai lindėti krūmuose. Šernai, nesenai palikdavę negausias savo veiklos žymes, dabar regis pakeitė įpročius ir kartais panašu, kad savo buvojimo vietose pasirengę apversti žemę aukštyn kojomis. Dabar, labai sumažėjus žemės paviršiuje randamo maisto, dažniau tenka skverbtis gilyn po velėna. Taigi kuomet padirbėja šernų banda, lieka iš tolo tamsa dūluojantis apjauktos žemės vaizdas. Rudenį visada taip. Dalis gyvūnų iš girios pamiškių žiemoti pasitraukia miškų glūdumon. Nors kartais nužygiuoja paknisti velėnos ir ten kur vasarojo. Briedžiai dabar pelkėse vėl dažnesni. Ne retenybė pamatyti po kelis kartu. Šie žvėrys nenustygsta vietoje ir nuolat klajoja. Stambi patelė kameros nufilmuota pelkėje kitąkart ilsėjosi už keleto kilometrų sauso pušyno mėlynojuose. Todėl šiems klajūnams gyvenimas labai nesaugus. Visur rezervatą supa medžioklės plotai, sumedžioti svarbiausiu pušų jaunuolynų kenkėju laikomą briedį – kone ūkinės būtinybės reikalas. Žmogus gamtą ir gyvūnų vaidmenį bei vietą joje suvokia savaip ir savanaudiškai tad briedis laikomas didesniu blogiu nei šernas nors pastarojo perteklinės bandos gamtai pridaro daug žalos kenkdamos ant žemės įsikūrusiems retiems gyvūnams bei augalams, sudarkydami vertingas pievas. Žmonija įprato viską apversti žemyn galva lyg jinai viena pasaulyje gyventų. Bet gamta, kartais visai to nesitikint, moka išgyventi žmonių neišmanymą bei atlaikyti kvailystes. Žvėrienos valgytojų paleisti rezervato apylinkėse danieliai skirti vietinei faunai praturtinti buvo pasirodę ir rezervate, sukinėjosi jo apylinkėse. Tačiau skurdoki maistu iš Viduržemio jūros kraštų kilusiems gyvūnams spygliuočių miškai buvo trumpalaikė stotelė ir danieliai iš ten pradingo lyg vanduo po lietaus susigėręs į girios smėlį. Ir vėl miškai liko stirnoms bei kitiems senbuviams, kuriems ši žemė prigimtinė.

Pilkajam kiškiui girios gūduma svetima. Čia baltojo giminaičio valdos. Bet vienam jaunam pilkiui panūdo kirsti giros plotą palei pamiškę primenantį kelią per girią. Nesėkmė. Papuolė po mašinos ratais. Ir daug tokių šiemet nesupratusių kelių pavojaus sau. Nuo voverės iki barsuko. Rytojus priklauso atsargiesiems ir išradingiesiems. Tarp jų krankliams apdairiai pasinaudojantiems kelių  nelaimėliais kaip maistu. Bet ne visada užtenka išradingumo, jei tavo gyvenamoji vieta grėsmingai pasikeičia. Taip nutiko bebrams. Vandeniui pelkėse tapus itin geidžiama dangaus mana, tie atkaklieji šlapynių  gyvūnai nebesugeba prisitaikyti prie nelauktai užklupusių gamtos smūgių. Nėra vandens, nėra saugumo. Stinga to svarbiausio, kad daugybę metų leido ten išlikti kartų kartoms. Dauguma bebraviečių buvo dabar dramatiškai pasausėjusiose pelkėse. Šiuo metu sukiužę trobelių likučiai liudija seniau ten gyvenus tuos gyvūnus. Prie upelio ir ežerų kur vanduo bebrų gyvenimas tęsiasi. Nušliaužioti palei krantus graužikų takai, nužievintų medžių šakelių strypai ir vandenyje žiemai kaupiamos maisto atsargos. Viskas ko reikia žiemai. Jei išlipęs iš vandens nepakliūsi vilkui ar lūšiai, kiti pavojai palyginti menki.  Barsukai savo saugumo klausimus sprendžia savaip. Po daugelio metų negausos šie kiaunių ir ūdrų giminaičiai tarsi prisikėlė naujam gyvenimui. Aptikti barsuką ar jo veiklos pėdsakus jokia retenybė. Regis tai dar ne pabaiga ir barsukų dar daugėja. Nesenai radome naujus iškastus urvus kopos šlaite palei juodalksnyną. Kaip bebrui trobelė, taip barsukui urvas – jo tvirtovė. Tačiau maisto paieškos barsukus nuveda ir kelis kilometrus nuo saugių slėptuvių. Todėl net tolokai pušynuose juos pamatysi. Visaėdžiai žvėrys šluoja pakeliui ką randa ant žemės ar negiliai joje: uogas, vabzdžius bei jų lervas, smulkius graužikus, kitus gyvūnėlius ar paukščių kiaušinius. Barsukas – mūsų vietinės faunos dalis, bet jeigu šių žvėrių daug, jų poveikis kai kurioms gyvūnų rūšims ženklus. Barsukų sezono pabaiga  sutapo su reikšmingu maisto sumažėjimu. Pirmieji lapkričio šalčiai davė ženklą žiemos miegui. Prie urvų nebematyti jokių šviežių ilganagių pėdų  pėdsakų, tik sustirę drėgni lapai ant barsukų tako čeža. Tiesa, tai nereiškia, kad barsukai urvuose neatsibusdami sulauks pavasario. Kad taip nutiktų, būtina, kad be atvangos šaltų. Žinoma, gausias riebalų atsargas sukaupusiems žvėrims tai nebūtų jokia bėda.  

 

2019 11 25                                                                  A. B.

 


Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato direkcija Į. k. 188739312
Karšuvos g. 3, Eičių kaimas, Gaurės sen.
LT-73145 Tauragės raj.
Tel. 8 446 41445, faks. 8 446 41514
El. paštas: vies.rez@viesvile.lt