IMG 88781Sustoti ir dairytis atgal negalima. Tiktai pirmyn. Toks dabar gyvenimas gamtoje. Be sustojimų. Daugybė rūšių dabar kloja pamatus savo ateičiai. Po gana sudėtingo vėsaus ir sauso laikotarpio  galop atsitiesusi gamta jau iš tikrųjų džiugina. Nors ir negausus, bet neleidžiantis žemei bei pelkėms visiškai perdžiūti lietus suteikia progų po truputį pasipildyti vandens atsargas. Į atsigaunančias pievas sugrįžo griežlės, panašiu laiku – gegužės dešimtąją pasirodė volungės, kurias besislapstančias sulapojusių medžių lajose išdavė nuotaikingas švilpavimas. Gegužės dvidešimtąją paskutiniai sugrįžėlių rikiuotę užbaigė ir padanges užvaldė vieni geriausių skrajūnų – čiurliai.  Vos keletu dienų vėliau savo  inkilus bei pamiškių uoksus čiurliams atlaisvino varnėnai, kurių jaunoji karta išskrido ir garsiai čirkškaudama pažiro po pievas. Vis labiau tėvams su varnėniukais tolstant nuo savo perimviečių, palengva atsisveikiname su šiais sparnuočiais iki ateinančių metų pavasario. Kiti uoksų gyventojai kukučiai paskubomis rankioja maistą smiltpievėje ir vis neša ir neša gegužės gale išsiritusiems jaunikliams. Kukučiai vienu požiūriu labai panašūs į varnėnus, nes įprastai vabzdžių medžiokle užsiima ant žemės. Jaunikliai nebėra visiškai maži, taigi jų nebereikia šildyti todėl abudu porelės nariai pastoviai šmėžuoja žemažolėje pievoje ir su maistu snapuose plasnoja link laukiančios vados. Veisimosi laikas – kiekvienai rūšiai ypatingas įvykis, kuriam nusisekti būtina begalė pastangų ir taip pat palankios aplinkybės. Gyvūnai gyvena ant trapios išlikimo bei giminės pratęsimo galimybių linijos. Dažnas girios gyventojas miškinis kalviukas pievoje tarp žemų pernykščių žolių susisukęs lizdelį ir jame sudėjęs penkis kiaušinėlius smarkiai rizikavo. Pievoje be gervių, galinčių sulesti dėtį, šmirinėjo lapė, užklysdavo barsukas bei miškinė kiaunė, pralėkdavo viską akylai stebintys krankliai. Kalviukų porai nepavyko. Slaptumo nepakako ir po kurio laiko lizdelis liko tuščias. Sprendžiant iš nerimastingai cypsinčių paukštelių, kažkur netoli tik galbūt saugiau kylančioje šiųmetėje žolėje šie susuko naują gūžtą ir iš naujo sieks savo svarbiausią metų užduotį atlikti sėkmingai. Gana anksti– jau gegužės dvidešimt šeštąją kelių dienų amžiaus mažylių pulkelį eglyne vedžiojosi jerubės. Patelei perspėjus apie pavojų ir apsimetant sužeista bei taip mėginant nuvilioti pasirodžiusius žmones į šalį nuo mažylių, pastarieji pasileido bėgte ir skubiai išsibarstė mėlynojuose. Padėtį iš tolėliau stebintis patinėlis laikėsi kiek atokiau, bet irgi aiškiai nerimavo. Trumpa sumaištis pasibaigė įsivaizduojamam  pavojui nuslinkus.

 

Medieną ardančių grybų apniktame tebežaliuojančio beržo kamiene pavasarį uoksą išsikalė didieji margieji geniai. Birželio pradžioje jau paūgėję jaunikliai be atvangos cirpia, plyšauja todėl jokių paslapčių kur jie slepiasi nebeliko. Kiek beneštum paukšteliams maistą, jų gerklės neužkemšamos. Girios retuolių – baltnugarių genių vados – jau kitame gyvenimo tarpsnyje. Gegužės dvidešimt devintąją tebesipratinantį prie savarankiško gyvenimo šiųmetuką pavyko aptikti vien todėl, kad vis dar prisimenantis pasibaigusią sau patogią tėvų globą sparnuotis protarpiais šūkčiojo. Savarankiško gyvenimo be suaugėlių priežiūros pradžia matyti nervinga, bet aprimęs geniukas imdavosi apžiūrinėti medžių kamienus bei snapu stuksenti sausas šakas ten stengdamasis susirasti ką nors gyvo lesamo. Iš svarbiausių sau buveinių – juodalksnynų eglynan užsukęs sparnuotis čia tiktai svečias. Naujų gyvenamųjų vietų paieškos labiau būdingos tokiems kaip šis jaunosios kartos atstovams, kuriems dar viskas prieš akis ir kuomet palikus gimtąją buveinę tenka dairytis kitos ne mažiau tinkamos. Laikas toks, kad kiti sparnuočiai nebepaiso gamtos kiekvienam surėdyto dienos – nakties ritmo. Tamsos paukštis griežlė  saulėtai dienai išaušus vis dar kreksėjo drėgnoje pievoje. Paros laikuose paklydo  kitas nakties mėgėjas lėlys ir pelkiniame pušyne tuoktuvių giesmę kurkė dar aukštai kybant saulei.

 

                      Ežerai jau visiškai ištuštėjo. Nei klajūnų, nei vietinių rūšių. Gervės iš paežerės su savo dviem jaunikliais kažkur išsidangino. O vandens telkinį supančioje pelkėje šventiška: baltai žydi gailiai ir kur ne kur tarp kiminų – tekšės. Kupstiniai švyliai irgi boluoja. Tiktai jų žydėjimas jau toli praeity. Stiebų viršūnėse  – baltų sėklų skristukų puokštės. Su vėjo pagalba pūkinių parašiutų skraidinamos sėklos iškeliaus užkariauti naujų žemių ir suteikti progą atsirasti naujai švylių padermei. Gamtoje baltos spalvos daug visur. Tokie ir už gailių sąžalynų juodalksnyne vandenyje lapus išdriekusių aukštėliau ant stiebų pakylėtų plunksnalapių griovenių žiedai. Drėgmės mėgėjai trilapiai puplaiškiai vasarą pasitiko taip pat su savo vos šiek tiek pamargintu savųjų žiedų baltumu. Tad tokia šviesi ta gamtos atsinaujinimo šventė.

 

 

 

2020-06-04                                                    A. B.   

 


Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato direkcija Į. k. 188739312
Karšuvos g. 3, Eičių kaimas, Gaurės sen.
LT-73145 Tauragės raj.
Tel. 8 446 41445, faks. 8 446 41514
El. paštas: vies.rez@viesvile.lt