IMG 88611Braidančių vasaros gamtos takais laukia ne tik kasdienė rutina tikrinant bei įvertinant pokyčius įvairialypiame gyvajame pasaulyje. Gamtininko darbas pilnas metai iš metų pasikartojančios veiklos, be kurios apsieiti neįmanoma. Tačiau regis net tai kas daugelį kartų pertikrinta ir žinoma, gali aptikti malonių staigmenų. Ir nutinka viskas tuomet, kada beveik apie tai nepagalvoji. Kaip ir tąkart, birželio šešioliktąją atliekant vandens paukščių apskaitą. Ant pakrantės kupstų stoviniamo trys beprarandantys puošnųjį tuoktuvių apdarą didžiųjų ančių patinai. Ties paežerės nendrynų juosta plūduriavo dvi gulbės giesmininkės. Pastarosios irgi jau buvo išvarsčiusios dalį senojo baltojo rūbo ir pamestos plunksnos išsidriekusios juosta bolavo vandens paviršiuje. Atrodė, jos žymėjo gulbių nuplauktą kelią. Bet įdomiausia buvo beveik ežero centre išvysti iki šiol rezervate neregėtą sparnuotį. Giliai panardinęs savo kūną iš lėto kranto link plaukė juodakaklis naras. Stambus žąsies dydžio paukštis buvo gana nebaikštus ir laiko gerai apžiūrėti ypatingąjį ežero svečią pakako. Šio reto sparnuočio užklydimas – senai apmąstytas, bet jau primirštas ir pagaliau išsipildęs noras. Rezervato istorijos pradžioje pildydami jo rūšių sąrašą vertinome ir galimybes, kokių nežinomų dar galėtume sulaukti. Taigi juodakaklis naras tarp tokių pakliuvo. Ypač viltis sustiprino daugiau kaip dviejų dešimmečių senumo įvykis. Tuomet  buvęs kolega po nakties juodakaklį narą aptiko ant asfaltuoto keliuko šalia rezervato direkcijos. Ko gero tamsoje keliavęs paukštis skrisdamas asfaltą palaikęs vandeniu nusileido ant jo ir nebegalėjo nuskristi. Narai dėl ypatingų daugiau vandeniui nei sausumai pritaikytų kojų nepajėgūs pakilti nuo žemės. Paimtas į rankas naras bandė gintis smailiu lyg durklas snapu. Nunešus gyvūną į netolimą tvenkinį jis čia užsibuvo apie savaitę, atsigavo po patirto kieto nusileidimo kol vieną naktį sėkmingai išplasnojo. Taigi ko gero retų užklydimų į kurį nors iš ežerų pasitaikydavo, tačiau mūsų nepastebėti narai iškeliaudavo kitur. Šis atokių miško ežerų gyventojas mūsų krašte dažniau sutinkamas kaip klajoklis. O bet ir koks susitikimas su šiuo retuoliu visada turi galimybę tapti ilgam įsimenančia dienos puošmena. O pora dienų anksčiau kaimo krūmėtoje pievoje arti rezervato nudžiugino pirmasis atradimas. Bevaikščiojant palei pievas, vidurnaktį išgirdome neįprastą smulkaus giesmininko traukiamą giesmę. Pasitikslinus abejonių neliko: pirmąkart čia aptikta sodinė nendrinukė. Kitai dienai išaušus paukštelį, atrodytų visai be poilsio tebečiulbantį, radome ten pat karklo krūme žaismingai improvizuojantį savąją giesmę. Prieš kelis dešimtmečius pirmąkąrt aptiktos  Šiaurės Rytų Lietuvoje ir ten sodinės nendrinukės negausiai gyveno kol palengva plisdamos Vakarų ir Pietvakarių kryptimi atkeliavo ir į Vakarų Lietuvą. Tai pirmas susitikimas su šiuo sunkiai pagal išvaizdą tarp kelių kitų  nendrinukių rūšių atpažįstamu sparnuočiu visame Tauragės krašte. Paakinti pirmosios sėkmės kitą dieną patikrinome panašią buveinę, esančią už kelių kilometrų ir  ten išgirdome antrą  giesmininką.

 

                 Nors per tris dienas aptiktos dvi naujos paukščių rūšys labai skirtingos pagal savo paplitimą ir gausumą šalyje, tačiau kiekviena jų smagiai papildė atradimų sąrąšą ir dar kartą paptvirtino seną tiesą, kad niekada negali iš anksto žinoti, kas tavęs laukia gamtoje ir turi būti pasiruošęs bet kokiems netikėtumams.

 

 

 

2020-06-18                                                               A. B.

 


Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato direkcija Į. k. 188739312
Karšuvos g. 3, Eičių kaimas, Gaurės sen.
LT-73145 Tauragės raj.
Tel. 8 446 41445, faks. 8 446 41514
El. paštas: vies.rez@viesvile.lt