InboxTęsiasi tikra žiema. Su sniegu, šalčiu ir po truputį ilgėjančia diena. Bet kartu neįprastai rami: be stichijų siautėjimo ir neišbrendamų pusnių. Pelkiniame pušyne sniego, kuris iškiliai gaubia kupstus, aukštėliau laikosi pakibęs tarp  gailių ir vaivorų, atrodo daugiau nei iš tikrųjų. Artosios aukštapelkė tapusi snieguota dykuma. Gali nukakti kilometrą ir daugiau neaptikęs jokio žvėries lankymosi ženklų. Vien baltuma ir neūžaugos pušelės. Tokia jau ta pelkė. Maisto čia mažai, visur košia vėjas su šalčiu, taigi ką tenai veikti?  Retai kur, dažniau link pelkės pakraščio nusidriekusi lapės pėdsakų grandinė, gailiuose tarp pušaičių raizgosi kiaunės porinis pėdsakas. Abu – tolokai nukeliaujantys plėšrūnai, prisitaikę kantrioms maisto paieškoms.  Pelkėje šalia Viešvilės – šermuonėlio pėdų pynės. Žvėrelis liuoksėjo sukinėdamasis tarp kupstų ir medelių. Lyginant su kiaune – visiška smulkmė, tad ir šio maršrutai trumpesni. Visų šių plėšrūnų mėgstamų pelių ar pelėnų pėdsakų beveik nematyti. Graužikai, taip pat kirstukai slepiasi po sniegu ir turi būti tikrai svarbios priežastys šiems pasirodyti sniego paviršiuje. Elniai, kiti kanopiniai nevargsta. Sniegas negilus, nesušalęs į ragą todėl pakasus priekinėmis kojomis lengva pasiekti po juo esantį maistą. Antai Gličio raiste trijų elnių grupė prakapsčiusi sniegą parupšnojo pernykščių kupstinių švylių. Baltasis kiškis renkasi tai kas virš sniego. Užtenka dar visko. Užsukęs į mėlynojus šiuos krūmokšnius viršuje tiesiog tvarkingai nugenėjo. Ir nustraksėjo tolyn pelkės pakraščiais bei sausais pušynais vingiuodamas. Šernai šnipais prastumdę sniegą kuičiasi versdami žolę ir samanas. Žemė visiškai be įšalo. Purenk ir norėk. Jokio vargo. Saulė aukštyn, dienomis vis dažniau pašviečia ir šernai sugulę papelkio retmiškyje maloniai leidžia pokaičio valandas. Daugumoje bandos nedidelės – po kelis iki penkių galvų. Taip ir pramisti visiems lengviau. Po sniegu paslėptų savųjų pernykščių maisto sandėlių ieško voverės su kėkštais. Kiek iš tikrųjų pavyksta surasti – jiems vieniems žinoti.

 Barsukų kalnelyje – ramuma. Tiktai lapė urvus apšmirinėjusi, matyt, pernakvojusi ne kartą šaltomis naktimis. Išlindo iš olos ir nusipurčiusi kailį ant sniego gelsvą smėlį paliko. Barsukai tuo metu požemiuose snaudžia. Dar ne laikas pabusti. Pernelyg žiemiška. Briedė su dviem pernykščiais savo paaugliais pakrimtę šaltekšnių šakelių šlaitelio viršuje prie karklais užželiančios pievos poilsio prigulė. Visų guoliai sniege greta vienas kito. Jei jau kuri vieta žvėrims patinka, dažnai juos ten rasi. Taip ir briedžius čia.  Pokariu išnykusio kaimo teritorija dabar tapo ne vien briedžių, bet taip pat stirnų, elnių, šernų ganyklomis. Sodybas mena pasilikę pavieniai seni medžiai ir šernų atkasamos pastatų plytos. Visa, ką kadaise kūrė bei savo reikmėms pritaikė žmonės, baigia užgožti bei nukariauti gamta.

 Jerubės dabar dažniau tik pagal pėdsakus randamos. Viena paukštė ištupėjo duobelę sniege pelkės pušų ir gailių apsuptyje. Jokių kitų ženklų vien tai. Jerubė kaip atskrido, išsikapstė po savim sniegą, pabuvo viena, ko gero ten visą naktį praleido, taip ir nuplasnojo po to kažkur. Skrajūnė menka, taigi ko gero  link artimesnių beržų, boluojančių visai netoliese, maitintis pasuko. Nebūtina ją dabar pamatyti. Užtenka žinoti, jog čia jinai sėkmingai gyvena ir beržų žirginiais sotinasi.

Kuomet pro debesis prasimuša saulė, išgirsime giedant didžiąją, o ir šiaurinę pilkąją zyles. Juodosios meletos taip pat pasigirsta jau dažniau. Suklyksi, dar kitaip patriukšmauja. Verčiasi juk palengva gamta saulės link. Dangus jau kitoks. Su bręstančių pokyčių ženklais debesyse ir saulėlydžiuose.

 

2021 02 09                                        A. B.


Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato direkcija Į. k. 188739312
Karšuvos g. 3, Eičių kaimas, Gaurės sen.
LT-73145 Tauragės raj.
Tel. 8 446 41445, faks. 8 446 41514
El. paštas: vies.rez@viesvile.lt