Paskutinis balandžio mėnesio trečiadienis minimas kaip tarptautinė kovos su triukšmu diena.  Esama  ne tik tarptautinių, bet ir nacionalinių teisės aktų, kuriuose aptariami triukšmo valdymo klausimai. Ši diena skirta atkreipti dėmesį į su triukšmingumo didėjimu susijusias žmonėms kylančias problemas Sveikatos specialistai nustatę žalingą triukšmo poveikį žmogui aštuoniose srityse, susijusiose su sveikatos arba darbinių gebėjimų pablogėjimu. Visų tų teisės dokumentų idėja – išlaikyti arba sukurti kuo draugiškesnę aplinką žmogui darbo vietose ir gyvenamojoje aplinkoje. Nustatytos net leistinos decibelų ribos įvairiems atvejams pradedant gyvenamosiomis patalpomis ir baigiant koncertais. Atliekami visokie garso matavimai; tiriama ar nepažeistos nustatytos normos. Tai vis žmogui artimiausiai aplinkoje. Tiesa, aptariama galimybė įsteigti ne tik viešąsias tyliąsias, bet ir gamtos tyliąsias zonas. Tačiau reikiamą atitikmenį gamtoje rasti gana sunku ir tą sąvoką galėtų atitikti nebent gamtiniai rezervatai. Mat viena iš kertinių sąlygų joms atsirasti – ramybė, netrikdoma transporto ar kitų mechanizmų keliamo triukšmo. Deja, bet gerėjant gyvenimo lygiui ir atsirandant naujiems poreikiams bei įpročiams, ramybė ir tyla be žmonių atnešamo triukšmo gamtoje, o pirmiausia miškuose, paežerėse, tampa vis didesne prabanga. Nuo mažų dienų augdami  iš savo artimųjų vis išgirsdavome: „Nešauk: čia ne miškas!“ Deja, su tokiu šūkiu išaugusios ištisos kartos, matyt, juo ir vadovaujasi iki šiol tad į gamtą atsinešamo savo keliamo visokeriopo triukšmo dažnas nelaiko jokia blogybe. Tad visai nenustebina, kuomet vidurnakčio tylą suplėšo kokio nors gimtadienį švenčiančio piliečio garbei miško poilsiavietėje iššaunamų petardų salvės. Po tokios kanonados kai kuriems gyvūnams  belieka tik susigūžus laukti kitos  galbūt ramesnės nakties. Ne geriau ir iš miško aikštelėje pastatyto automobilio sklindanti garsi muzika.  Lyg gamtos tyla ar jos saviti garsiai čia atvykusiems būtų beverčiai.

 

                      Dabar  populiaru kalbėti apie gyvūnų gerovę. Bet tai kol kas – tik apie susijusią su žmonių laikomais naminiais bei laukiniais padarais. Čia juos draudžiama gąsdinti, sukelti kitus nepatogumus, trikdančius jų prigimtinį elgesį. Taigi akivaizdu, kas blogai nelaisvėje laikomiems laukiniams padarams, tas pats blogai  ir gamtoje esantiems. Dažnai girdime pateisinimą, kad gyvūnai gamtoje apsipranta tiek su intensyvesniu žmonių lankymu miškuose, tiek jų gamtoje keliamu įvairiu trikdymu. Tiktai iš dalies taip. Kolegai teko tapti vaizdo liudininku, kuomet tvarkingai miško keliu važiavusios kelių dešimčių ketruračių kolonos keliamas didelis triukšmas sukėlė  paniką. Siaubo apimti per kelią nušuoliavo briedė su jaunikliu, elnias. Bet dauguma dalykų liko nepastebėti. Rodomo didelio jautrumo naminių gyvūnų kančioms dėl mūsų nederamo elgesio fone  kyla klausimas: kaip tuo metu elgėsi ir ką patyrė pelėda, genys ar lūšis? Ar dar po kelių tokių žygių per jų buveines jie norės čia pasilikti? Štai, Europos Sąjungos mastu retai rūšiai lūšiai saugoti išskirta ir Karšuvos giria. Atlikdami apskaitas įsitikinome, kad lūšys ima vengti nuolat visus metus intensyviau žmonių lankomų vietų. Taip nutiko viename pastoviame apskaitų maršrute, kuriame skaičiuojant kelis kartus paeiliui, lūšys nebeaptinkamos. Toje girios dalyje aktyviai laiką leidžia miestiečiai, kuriuos sutiksi visada ten nuvykęs. Ir dar laisvalaikio apskaitos maršruto centre pramogoms naudojama poilsiavietė miško gilumoje. Regis visai nekaltas laiko leidimo būdas ir neįtartum, kad tai kažką baugina. Lūšių tyrinėtojai sako: joms reikalingos vietos, kuriose svarbu ramybė. Tačiau jokia kita miškų lankymo forma neatrodo tokia nedraugiška bei agresyvi kaip įvairios motorinės technikos,  kokios gamta seniau buvo nemačiusi, gausėjimas miškuose. Miškai virto per pastaruosius porą dešimtmečių atsiradusios anksčiau neregėtomis technikos mylėtojų pramogų ar net varžybų vietomis. Šis reiškinys tampa ypač opus ir virstantis vienu esminių ramybės miškuose drumstimo priežasčių. Deja, tai tam tikra krosinių motociklų, keturračių, bagių ir dalies visureigių turėtojų mąstymo bei savito supratimo apie savo pomėgių realizavimo būdus ir vietas pasekmė. Ramybės netenka ne tik gyvūnai, bet ir miško apsuptyje tyliai pabūti atvykę žmonės.

 

                      Jau keletą metų bandoma nubrėžti liniją tarp kultūringo bei nekultūringo važinėjimo miškuose bei kitur gamtoje. Sukrėsti slogių įspūdžių bei vaizdų apie ekstremalais save laikančių piliečių išvažinėtus upelius, pelkes bei miškus, žinoma, turėtume džiaugtis, kuomet pastarieji užuot mėgavęsi bekele, savo pramogoms renkasi miško keliukus, kurių tinklas nepriklausomoje Lietuvoje smarkiai išsiplėtė. Gerai, kad neniokojamos gamtinės buveinės, tačiau tokios technikos keliamas triukšmas niekur nedingsta. Štai vieno keturračio skleidžiamas garsas gerai girdimas ir už penketo kilometrų. Net visureigiai, specialiai parengti varžyboms su pertvarkytais duslintuvais irgi labai triukšmingi. Jautresnės technikos keliamam trikdymui rūšys protestuoja tyliai. Praradę ramybę ir pasijutę nesaugiai, gyvūnai tiesiog pasitraukia. Gal kas nors pasakytų, jog gyvūnų jautrumas triukšmui sunkiai pamatuojamas. Bet tai įmanoma įvertinti stebint bendrą kai kurių rūšių gyvūnų pasiskirstymą miškuose ir iš to padaryti išvadas. Pavyzdžiui, pastebėta, jog saugomos pelėdos lututės vengia įsikurti šalia judrių kelių, gyvenviečių iš pažiūros joms tinkančiuose, netgi puikiuose  medynuose.

 

 

 

                      Verta paminėti ir kartais rengiamus koncertus, kitas triukšmingas veiklas gamtoje. Vaikantis originalumo dalis renginių perkeliama į netradicines erdves kokiomis tampa ir miškai. Masiniai žygiai partizanų takais ar kitomis atmintinomis vietomis gyvūnų veisimosi laikotarpiu savotiškai sumenkina istorinės atminties ir patriotiškumo puoselėjimo idėjas visiškai užmiršus jog kartais tūkstančio ir daugiau dalyvių skaičius, vienu metu užgriūvančių  kokį nors pasirinktą mišką, tampa pragaištingu daliai gyvūnų palikuonių. Grybautojai, uogautojai – jau senų tradicijų paveldėtojai. Trikdymo bent dėl uogavimo apimtys mažėja keičiantis kartoms ir požiūriui į tokį užsiėmimą. Šiais aumobilizacijos laikais mažėjančius uogautojų srautus nusvėrė gausūs grybautojai, besistengiantys prasibrauti į atokiausias vietas. Naujai įrengti bei pagerinti senieji keliai tam atvėrė neregėtai puikias galimybes. Sutvirtinant tautinę grybavimo religiją padeda įvairiuose šalies kraštuose metai iš metų  puoselėjami grybavimo čempionatai. Būriai organizuotų triukšmadarių vienu metu plačiai pasklinda po miškus. Dar pridėkime visokias nepaminėtas varžybas, atrakcijas, visokius žygius ir pamatysime, kad įvairi veikla, jau neskaičiuojant miško priežiūros ir medienos ruošos darbų, vyksta visus metus.

 

                      Žinoma,  didžiausia bėda jei sunaikinama gyvūno buveinė. To neneigsime. Tačiau vis dažniau klausiame savęs: ar dalies tautiečių nevaldomu elgesiu smaugiami miškai, paežerės begalės išlikti tinkamomis priebėgomis ir  jautriems jų gyventojams? Gyvūnai neturi iš ko rinktis. Ten jų namai. Tad rinkdamiesi būdus kaip ir kur mums leisti laiką gamtoje, turėtume nuspręsti, atsižvelgę ir į tuos, kurie nori išlikti turėdami ramias bei saugias buveines.

 

 

 

2021-04-29                                                                 A. B.

 


Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato direkcija Į. k. 188739312
Karšuvos g. 3, Eičių kaimas, Gaurės sen.
LT-73145 Tauragės raj.
Tel. 8 446 41445, faks. 8 446 41514
El. paštas: vies.rez@viesvile.lt