IMG 0961Pavasaris ir vėl pasiklydo metų laike. Nebe pirmas kartas, kuomet tokiu metu žiemos mažai. Šiluma nebeatlyžta, o sniegą senokai pakeitė lietus. Žinoma gerai, jog įšalo nėra ir vanduo nugurga gilyn į kaitrių vasarų  išsekintus požemius. Aišku, ir Viešvilei jo lieka. Upelis netgi išsiliejo slėnių žemumose Gi vasario tryliktąją aplankytame Gličio raiste atrodė lyg ankstesnio lietaus nė nebūta. Pelkė – lyg kempinė, ir kiek begalėdama susiurbė vandenį ir  samanos nė nežliugsėjo. Gličio raisto užspaustas ežeras, sunku patikėti, bet vis dar su ledo juostomis  ypač pietiniame krašte. Mažesnysis – Buveinis – dar visas po ledu. Tuomet ežerai dar buvo tokie ir panašius juos išvysime  galbūt tiktai kitą žiemą. Po keleto dienų  ūžtelėjus naujai lietaus bangai vandens klanai su per juos virvenančiomis srovelėmis telkšojo ties pelkinio miško pakraščiu nusidriekusiose pievose, kaupėsi pažemėjimuose, upeliukais plūdo per juodalksnynus.

 

Orų sukeltos permainos skverbiasi visur. Net eglyne, kuriame vyrauja ūksmė, sukruto žiemojančios paukščių rūšys. Tenai jau skamba lipučių, juodųjų zylių giesmės. Saulėtą rytą girioje nubangavo pilkosios meletos šūksniai. Žiemą – tai paukščiai slapukai, kurių žalsvi aprėdai tobulai padeda išlikti nematomais. Bet gamtos šauksmo nepaslėpsi. Tad pavasarėjant pilkoji meleta jau nebeprimena tos paslaptingos tylenės ir miškuose nuaidi tuoktuvių balsai. Šalia eglyno retmiškyje prie pušies kamieno savo akinančiu baltumu švyti baltasis kiškis ir nejudėdamas stengiasi neišsiduoti. Tarsi priešingybė pilkajai meletai. Jokios maskuotės žiemos apdare. Nedėkingai besniegės žemės ir tamsesnių medžių fone šio gyvūno baltumas kažkaip dera ir žvelgdamas iš toliau gali supainioti su beržo tošimi ar gamtos išblukintu išvartos kamienu. Jei dar prie beržo kiškis prisigretina – geresnės draugijos nė nereikia. Regis baltakailiui gyvūnui mažasniegės žiemos nuosprendį išnykti senai parašė, tačiau neatrodo, kad šių žvėrelių sumažėjo ir šie, girioje tebegyvena paneigdami gamtos dėsnius. Gali būti, kad baltojo kiškio aktyvaus gyvenimo atkarpa reikšmingai tenkanti tamsiajam paros laikui, ženkliai pagelbsti išlikti mažiau pastebimu.

 

Dar vasario dvyliktąją dėmesį į save atkreipė viršum girios sklandanti jūrinių erelių pora. Baltauodegiai sparnuočiai žaismingai suko ratus lyg kažką stebėdami ar lūkuriuodami. Netrukus paaiškėjo ir tokio elgesio priežastis. Į kaimyninio medžio viršūnę įsirėmusi audrų paversta pušis ją palenkė ir ten kūpsojo naujai kraunamo lizdo pavidalą įgaunanti kol kas nestora šakų krūva. Ereliai, čia pat sklandydami, tarsi siuntė ženklus jog tai jiems priklausanti vieta. Pamatytas vaizdas paakino aplankyti jau kelis metus naudotą kranklio lizdą. Spėlionės  pasitvirtino: pamatęs ateinantį žmogų nuo gūžtos krašto nusprūdo  jos juodaplunksnis  šeimininkas. Lizdas per žiemą suslūgęs, kiek sumenkęs, tačiau ėmęsi darbų, paukščiai netruks jį atnaujinti. Kranklio statinys kur kas mažesnis lyginant su didžiausio mūsų krašto sparnuoto plėšrūno gūžta. Ir paslėptas labiau, nors abu juos vienija bendras pomėgis lizdams pasirinkti medžių  karūnas. Jūriniai ereliai bei krankliai – tarp ankstyviausiai veisimosi sezoną pradedančių sparnuočių. Paskutinis kalendorinės žiemos mėnuo jiems visuomet pakvimpa pavasariu. Per žingsnį tįstelėjusios dienos jiems praneša: jau laikas

 

 

 

 

 

2022 02 18                         A B.                                                        

 


Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato direkcija Į. k. 188739312
Karšuvos g. 3, Eičių kaimas, Gaurės sen.
LT-73145 Tauragės raj.
Tel. 8 446 41445, faks. 8 446 41514
El. paštas: vies.rez@viesvile.lt